Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo.
Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines. 1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“.
Istorija
Šalčininkai pirmą kartą paminėti 1311 (manoma, įtvirtintą gyvenvietę, vadintą pilimi arba dvaru, buvus jau 13 a.) – juos puolė Vokiečių ordino kariuomenė (dėl to minimi ir 1378, 1382, 1394 ir 1402). 14 a.–19 a. pradžioje, 1915–20 a. Šalčininkai – valsčiaus centras. 14 a. pabaigoje Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui gyvenvietėje įkurdinus totorius pastatyta mečetė. 1410 pastatyta bažnyčia (1568–1622 priklausė evangelikams reformatams), įkurta parapija. 1523 minimas Šalčininkų miestelis (manoma, pradėjo kurtis 15 a. pradžioje). 16 a. viduryje buvo 13 karčemų, 1550 – 10 kiemų. 17 a. į Šalčininkus medžioti Rūdninkų girioje atvykdavo Abiejų Tautų Respublikos valdovai. Per 17 a. vidurio karą 1655 Šalčininkus sudegino Rusijos kariuomenė. Miestelis sunaikintas per 1700–21 Šiaurės karą, 18 a. antroje pusėje atsikūrė, veikė parapinė mokykla, pašto stotis. 1812 per Prancūzijos–Rusijos karą Šalčininkus nusiaubė Prancūzijos kariuomenė. 1833 buvo 26 mediniai namai, smuklė, etapo kalėjimas. 1835 Šalčininkų dvarą įsigiję Vagneriai pradėjo ūkininkauti naujoviškai, plėtojo pramonę, verslus. 19 a. antroje pusėje čia veikė stiklo dirbtuvė, terpentino ir popieriaus fabrikai, vandens malūnas, spirito varykla. 1880 K. Vagneris pastatė neoklasicizmo ir neorenesanso stiliaus dvaro rūmus, prie jų buvo įrengtas parkas ir tvenkiniai. 1882 nutiestas Vilniaus–Lydos geležinkelis.
1915–20 a. 3 dešimtmečio pradžioje ir 1940–50 Šalčininkai – valsčiaus centras. 1920–39 priklausė Lenkijos užgrobtam Vilniaus kraštui, dėl Vagnerių ūkininkavimo (jų įmonės modernizuotos) išsiplėtė. 1939–40 Šalčininkai priklausė Baltarusijos SSR, 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą 08 priskirti Lietuvos SSR. 1941 antroje pusėje nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Varanave (Baltarusija) nužudyti Šalčininkų žydai. 1944 per karo veiksmus miestelis apgriautas. 1940–41 ir 1944–53 sovietų valdžia ištrėmė 8 gyventojus. Po II pasaulinio karo į Lenkiją repatrijavo dalis Šalčininkų gyventojų. Sovietų okupacijos metais 1950–62 ir nuo 1972 Šalčininkai – rajono centras, 1956 gavo miesto teises. 20 a. 8–9 dešimtmetyje pastatyta daugiau kaip 60 daugiaaukščių visuomeninės paskirties ir gyvenamųjų namų, miestas dujofikuotas, išplėstas vandentiekis ir kanalizacija. 20 a. 6 dešimtmetyje atgaivintos iki karo veikusios įmonės, 1974 įkurtas gamybinis kombinatas Stikloplastika (gamino katerių korpusus). 1997 pastatyta Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla (nuo 2005 gimnazija). 2000 patvirtintas Šalčininkų herbas.
Šaltinis:
http://www.turizmas.salcininkai.lt/
https://www.vle.lt/straipsnis/salcininkai/