Pasukau taku link miško ir matau kaip tėvas su dviem vaikais neva pasislėpęs krūmuose laukia ateinančių draugų. Tada iššoka ir vaidindami plėšikus pripuola prie jų. Trumpa scena baigėsi, bet vaikams plėšikų tema neišeina iš galvos. Jau įžengiau į mišką, bet netoliese vis dar girdžiu tų vaikų balsus: – Gal šitas tikras plėšikas? – klausia vienas. – Taip, plėšikai būna juodi. – atsako kitas. – Tai gal sekam paskui jį? Supratau, jog kalba eina apie mane. Vos tik sustojau ir apsisukau, vaikai krykštaudami pasileido bėgti atgal. Šiandien esu su juodomis kelnėmis, užsidėjęs juodą striukę, gal tikrai panašus į plėšiką? Net nusijuokiau, kaip netikėtai įsikūnijau į vieną iš Vilniaus legendų.
Ta legenda pasakoja, jog kitados Paneriai buvo raižyta ir tamsi vietovė. Per ją viršun kilo vingiuotas kelias, pamėgtas vietinių plėšikų. Jie čia jie tykodavo pirklių ir keliautojų. Juos apiplėšę plėšikai su savo grobiu dingdavo miškais apaugusiose kalvose.
Pirmą kartą šią istoriją išgirdau iš Alberto, vedusio „Gatvės gyvos” ekskursiją po Panerius. Tąkart keliavome senąja Vilnius – Kaunas kelio atkarpa ir klausėmės pasakojimų apie šį kelią. Dabar apie plėšikus jau skaitau neseniai įrengto Panerių pažintinio tako stende. Keistas sutapimas, kad prie šio stendo vėl sutinku Albertą, pasakojantį susirinkusiems į ekskursiją senojo kelio istoriją. Šį kartą mums ne pakeliui, jis pasuka žemyn, o aš link Gariūnų, nes senojo kelio Vilnius – Kaunas atkarpa yra pati Panerių pažintinio tako pradžia.
Vingiuotu ir akmenimis grįstu keliu užkilus aukštyn galima pamatyti net kelis istorinius objektus. Vienoje kelio pusėje pro medžių šakas kyšo Panerių koplyčios bokštas, kitoje – varganai atrodantis ilgas gyvenamas pastatas. Jame XIX a. buvo pakelės namai. Kiek toliau stovi paminklas sukilėliams. Šioje vietovėje 1831 metais įvyko vienas svarbiausių sukilimo mūšių, kuriame generolo Gelgaudo vadovaujami sukilėliai norėdami užimti Vilnių susikovė su caro kariuomene. Tada istoriją kitaip galėjęs nulemti mūšis baigėsi pralaimėjimu.
Trumpai ir ne apie viską pasakoja Panerių pažintinio tako stendai, bet mane labiau erzina kas kita. Šiuose stenduose pateikta maršruto schema nėra visiškai aiški, o pats maršrutas nepaženklintas. Neapleidžia neužtikrintumo jausmas ir nejučia pradedu vadovautis tako aplink Vilnių ženklinimu. Jis, kaip ir pažintinis takas, kyla senojo kelio atkarpa į kalną ir šlaito ketera per mišką veda link Gariūnų. Laikas parodys, ar toks sprendimas geras, tačiau dabar geriau nesugalvoju.
Ši, ant aukšto Neries šlaito esanti žalioji erdvė nėra tokia reprezentatyvi kaip miesto parkai ar skverai. Ir ne tokia populiari, nors lygiagrečiai šlaitui veda platus miško takas. Jame šiandien neįprastai daug vaikštančių ir tai tik parodo, kad pažintiniai takai bei pats vaikščiojimas populiarumo nepraranda. Prieš kelias dienas pasirodžiusi naujiena neprasprūdo vilniečiams pro akis ir pasivaikščioti naujuoju pažintiniu taku susigundžiau ne aš vienas.
Kas ėjo taku aplink Vilnių kažko naujo šiame pažintiniame take neatras, tačiau kitiems gali būti siurprizas, jog čia esama 3 piliakalnių. Keliaudamas plačiu miško taku po kurio laiko priėjau tako informacinį stendą, skirtą Panerių (Jankiškių) piliakalniui. Žvalgytis anksti, stendas stovi ne ant piliakalnio, tačiau prie tako atšakos link jo. Kadangi takas nepaženklintas, man šis stendas svarbus ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip patvirtinimas, kad einu teisingu maršrutu.
Pasuku link piliakalnio, kuris (kad ir kaip norėjau parašyti „pritaikytas lankymui”, bet nesiryžau) apvalytas nuo menkaverčių medžių ir krūmynų tapo kažkiek panašesnis į lankytiną vietą. Iki Gedimino kalno plikumo jam dar toli, tačiau pagal įrengtą stulpelį ir pramintą taką galima nesunkiai identifikuoti jo buvimo vietą.
Labai panašus ir antrasis piliakalnis. Informacinis stendas apie jį įrengtas prie tako atšakos, vedančios link jo, o piliakalnio viršuje stovi analogiškas stulpelis. Skiriasi tik pavadinimas – tai Panerių (Jankiškių) II piliakalnis. Jis kiek didesnis ir beveik tuo pačiu metu atrastas piliakalnis, kaip ir aplankytas anksčiau. Stačiais, apie 30 metrų aukštį siekiančiais šlaitais šie piliakalniai galėjo būti savotiškais kontrolės punktais-įtvirtinimais.
Galvoje kaip koks įkyriai zyziantis uodas ramybės neduoda viena mintis – jei buvo galima Gedimino pilies kalną nuskusti plikai, kodėl nevalia dar daugiau atidengti šių piliakalnių ir atverti miesto panoramos? Sutinku, kad nebūtinai kiekvienas piliakalnis turi būti apžvalgos aikštelė, tačiau dabar aš matau dviejų kraštutinumų pavydžius.
Grįžęs atgal ir susiradęs tako aplink Vilnių maršrutą netrukus priėjau trečią piliakalnį, pavadintą Gariūnų vardu. Čia vaizdas irgi panašus, nors aplinkinių medžių laja ne tokia tanki. Tik užsispyrimo dėka palaipiojęs šlaitais suradau vietą, iš kur atsiveria šiokia tokia apžvalga ir iš karto tampa aišku, kodėl ši vieta buvo strategiškai svarbi.
Jau ketinau keliauti toliau, tačiau žvilgtelėjęs į pažintinio tako schemą pamačiau, jog kai ką praleidau. Penktu numeriu pažymėta Panerių žudynių vieta ir kapai – kodėl jų nepastebėjau? Suku atgal ir ieškau informacinio stendo, tačiau niekur jo nematyti. Gal jis prie paminklo? Plačiu taku pasileidžiu žemyn ir netrukus šlaite aptinku paminklą. Čia yra masinių žudynių aukų kapavietė, kur palaidoti per karą sušaudyti žydai.
Paminklas yra, tačiau informacinio stendo – ne. Tiek to, keliauju toliau, ne tiek jau daug liko iki pabaigos. Vėl praeinu Gariūnų piliakalnį, už kurio takas aplink Vilnių stačia galva neria žemyn. Turbūt tai nutrūktgalviškiausia šio maršruto vieta, kadangi vos pasiekus apačią tenka vėl kopti aukštyn į tokį patį statų šlaitą. Iš pažintinio tako schemos matau, kad čia su ilguoju maršrutu reikia atsisveikinti. Džiugi akimirka, nes tokio sportinio iššūkio dabar nenoriu.
Sukėlęs kelių Gariūnų akligatvio sodybų šunų lojimą atsiduriu ten, kur takas aplink Vilnių vėl užkyla į kalną. Pagaliau galima pasimėgauti kažkuo gražaus – nuo stataus šlaito atsiveria miškuose paskendusios sostinės panorama. Ir tai dar ne pabaiga, vos už šimto metrų yra vaizdingiausia Panerių pažintinio tako vieta – Gariūnų regykla.
Graži panorama yra tokia prekė, kurią visi mielai perka, tačiau prie regyklos įrengtas informacinis stendas dar siūlo susipažinti su cirku. Ne, tai ne ta arena, kurioje klounai fokusus rodo. Gariūnų sufozinis cirkas tai toks geologinis darinys, kai šlaite tekantis požeminis vanduo suformuoja apvalios formos duobę. Štai ant šios duobės šlaito viršaus įrengta regykla ir yra Panerių pažintinio tako pabaiga.
Panerių pažintinis takas nėra žiedinis maršrutas, tačiau tai, toli gražu, nėra didžiausias trūkumas. Labiausiai pasigedau maršruto ženklinimo ir aiškios tako schemos. Visa laimė, jog čia eina ir tako aplink Vilnių maršrutas, kuris paženklintas tikrai gerai. Juo galima vadovautis beveik visą kelią ir tik už Gariūnų piliakalnio šie maršrutai trumpam išsiskiria. Nesupratau ir dar vieno dalyko: kodėl stenduose nurodytas tako ilgis yra 3 kilometrai, tačiau aplankant piliakalnius nueitas atstumas siekia 5 km? O juk tuo pačiu maršrutu dar teks grįžti atgal. Ar ne per didelė paklaida?
Panerių pažintinis takas atrodo kaip tako aplink Vilnių jaunesnysis brolis, pasmerktas būti šešėlyje. Ypač su tokiu ženklinimu kaip dabar. Taip, takas aplink Vilnių yra ne pažintinės paskirties (bent jau kol kas), tačiau tame vienas didžiausių jo potencialų ir slypi. Čia gi nueita kitu keliu – įrengtas pažintinis takas, kurio maršrutas daugmaž atkartoja tako aplink Vilnių atkarpą. Nebus labai įdomu Panerių pažintiniame take, jei ėjote taku aplink Vilnių, tačiau jei dar nėjot, pasivaikščiojimas pažintiniu taku gali paskatinti tam ryžtis.
