Aukštaitijoje gausu dvarų, dvarelių ar palivarkų. Direkcijos regioniniuose parkuose priskaičiuojame bent 32 saugomų objektų statusą turinčius pastatus ir teritorijas. Jų likimai skirtingi. Vieniems nusišypsojo sėkmė būti rūpestingų savininkų rankose, kiti nudėvėti laikinų „įnamių“, treti taip saugoti, kad tik pamatai telikę… Didžiąja dalimi tai lemia privati nuosavybė. Direkcija nėra jų savininkė, tad ir realios įtakos priimant visuomenei naudingesnius sprendimus, neturi.
Pasižvalgykime tarsi iš paukščio skrydžio, kas slepiasi po tankiomis medžių lajomis. Štai stilingas gražuolis Anykščių Burbiškio dvaras – architektūrinio neoklasicizmo stiliaus brangakmenis, dailiai „nutūpęs“ vaizdingame Anykštos upelio vingyje. Dvaro ansamblis restauruotas, pritaikytas turizmo, kultūrinių renginių reikmėms, su žaliu puoselėjimu parku. Toliau kelkimės į Asvejos erdves: ir čia įdėmus žvilgsnis užkliūva už Purviniškių dvarelio fragmentų. Tai grafų Tiškevičių pastatyta, medžioklės reikmėms pritaikyta medinė sodyba, dar visai neseniai tarnavusi kaip girininkijos centras. Nelengvai pasiekiama, tačiau ūksminga, savotišką aura traukianti lankytina vieta.
Skriskime į šiaurę, į Biržus. Labiau civilizuoto turizmo mėgėjus neabejotinai sužavės Astravo dvaro rūmai ir jų prabanga alsuojanti aplinka. Architektūrinio romantizmo stiliaus atstovas, išsidėstęs prie Širvėnos ežero, įkurtas grafų Tiškevičių. Didingumo įspūdžiui sustiprinti, į rūmus galima ateiti pėsčiųjų tiltu iš kito ežero kranto.
Persikėlę į miškinguosius Gražutės plotus, rasime Senojo Dūkšto rūmus. Jie garsūs Rustemo, Zano, Mickevičiaus gyvenimo ir veiklos pėdsakais. Šalia gražių pastatų yra ir parkas, senų medžių alėjos, obelų sodas, tačiau tai privati vieta, todėl lankymą reikia derinti su savininkais.
Pailsėję ir vėl pakėlę sparnus, sklęskime į Lietuvos vidurį, prie Kauno marių. Čia užsukime į Pažaislio dvarvietę, ir raskime ten… pievą, krūmus ir marių krantą. Taip taip, yra ir tokių archeologinių vietų, kurias negailestingas laikas sulygino su žeme, ištrynė. Na, o pamąstę apie istoriją ir jos laiko tėkmę, akių atgaivai šalia išvysime įspūdingąjį Pažaislio vienuolyną.
Palei upės vingius, Nemunu žemyn o Nevėžiu aukštyn, pasieksime kitą dvarais turtingą vieta – Krekenavos žemę. Čia susidursime su niūria realybe – buvusio sovietmečio nustekentais dvarais, dabartinių gausių savininkų gyvenimo būdo ypatybėmis. Lengvai pasiekiama Rodų II sodyba – etaloninis vaizdas, kad turime ir tokių teritorijų, kad ne visi dvarai gali būti turizmo perlais. Bet nuotaiką praskaidrins kiek tolėliau esanti prižiūrima koplyčia-mauzoliejus.
Paukščio skrydžiui artėjant į pabaigą, nerkime į Sirvėtos kalvynus. Iš visų dviejų (!) dvarų įdomesnė Stanislavavo dvarvietė – įprastas, vidutinio dydžio dvarelis, su jame veikusiomis įvairiomis administracinės paskirties įstaigomis. Galbūt tai ir išsaugojo pastatus nuo griūties – juk kas žmogaus sukurta, tas ir turi būti puoselėjama…
Ir kelionės pabaigai apsilankykime Sartų ežerynuose. Tinkamas objektas pasigrožėti šviesiu dvarų grožiu – didikų Radvilų įkurtas Antazavės dvaras su parku. Po neseniai baigtų tvarkybos darbų, jis prikeltas naujam gyvenimui, čia vyksta kultūriniai renginiai, veikia amatų centras.
Dvarai, kokios būklės jie bebūtų, jau yra tapę neatsiejama mūsų kraštovaizdžio, o tuo pačiu ir lietuviškos tapatybės, dalis. Lankydamiesi išpuoselėtos aplinkos mūriniame dvare, galime pasinerti į spalvotą dvarponių gyvenimo sūkurį. Užsukę į jaukius dvarelių svečių kambarius, galime rasti susikaupimą knygų tyloje. Net ir apleistas medinis palivarkas su vijokliais apaugusiomis sienomis vilioja nuotykių pasiilgusius lankytojus. Visa tai galima rasti mūsų regioniniuose parkuose, prieš tai nepamiršus užsukti į Lankytojų centrus, kur gausu teminės informacijos.
Tik nesėdėkite ant sofos – geriau pasiklyskite dvarų alėjose!
Audrius Grinskis
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus kultūrologas
Audriaus Grinskio, Rimvydo Striškos ir Aušrinės Šėmienės nuotraukos