Vos tik nusukus nuo Ukmergės – Jonavos kelio, užgimė jausmas, kad vieta, kurią lankysiu bus nepaprasta. Į legendinėse Deltuvos žemėse, ant aukšto Šventosios upes kranto stovintį dvarą vedė nuostabi medžių alėja. Akimirka pasijutau tarsi didikė, o senutėlaitis automobilis virto karieta, traukiama grakščiais žirgais. Važiuojant alėja, iš kairės ir dešinės, pro medžius vėrėsi dirbami laukai, apsodinti javais. Svarsčiau kaip gražu čia turėtų būti rudenį, kai vėjo šokdinami lapai, besisukdami krenta ir tarsi išsiliejusi akvarelė nuspalvina pilką asfaltą. Tądien keliavau į vos per penkis kilometrus nuo Ukmergės nutolusį Leonpolį.
Atvykus į vietą pasitiko saulės spinduliais apglėbti, 1846 metais statyti, vieno aukšto rūmai Iš pirmo žvilgsnio pasirodę paprasti, apžiūrėjus dėmesingiau, atskleidė savo subtilų grožį. Nors dabar matomas, nuo Šventosios upės pusės pilaitę primenantis statinys nėra labai senas, Leonpolio dvarvietė susiformavo jau XVI amžiuje. Pirmųjų rūmų statytojais laikomi Radvilos, šioje vietoje 1721 metais pasistatę medžioklės namus, kurių teritorija buvo apjuosta mūrine tvora, panašia į gynybinę sieną, tačiau yra teigiančių, kad ženkliai anksčiau čia jau būta statinio, kurį Radvilos tiesiog rekonstravo. Šį teiginį įrodo rūmų rūsiuose ir aplink atlikti archeologiniai tyrimai. Jų metu buvo nustatyta, kad dabartinio Leonpolio centrinis pastatas stovi ant XVI amžiaus pabaigoje įrengtų renesansinių rūsių, po kuriais rasti dar senesni, XVI amžiaus pradžios akmeniniai, moliu ir kalkėmis surišti, pamatai. Kokio statinio čia būta, dar nežinoma. Tačiau tai nėra vienintelė Leonpolio paslaptis.
Sklando dar viena legenda, kuriai peno duoda išlikę buvusių dvaro savininkų Alenos ir Mykolo Devenių pasakojimai Alenos tėtis teisininkas, žinomo inžinieriaus Petro Vileišio jauniausias brolis, o mama Kurėnų dvaro šeimininkų, Kasakauskų (artima Vaitkuškio grafų giminė) duktė, iš ties turėjo būti nepaprastos asmenybės. Po 1921 metų žemės reformos, Elena, drauge su vyru, gydytoju Mykolu Deveniu, Amerikoje užsidirbę pinigų, 1925 metais, iš Radvilų įsigiję Leonpolio dvarą, sukūrė pavyzdinį ūkį, Čia veikė durpėmis ir malkomis varoma spirito varykla, garinė pieninė. Į dvarą vykdavo ekskursijos, Leonpolis tapo tikra tarpukario Lietuvos žemės ūkio žvaigžde. Dvare lankėsi ir Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Tačiau Deveniai neapsiribojo vien ūkine veikla, Mykolas įsteigė gytytojo kabinetą, pastatė nedidelę ligoninę, kurioje gydė sunkiai sergančius, nepasiturinčius apylinkių gyventojus. Dvare buvo sukaupta turtinga biblioteka, senienų rinkiniai, archeologiniai radiniai, paveikslų galerija. Rūmus supo parkas, gėlynai. Leonpolis tapo dvasinės kultūros centru. Lyg tol lenkų didikų valdytose žemėse, pradėjo sklisti lietuviška dvasia. Dvare šeimininkaujant Deveniams, Šventosios upės dugne, po smėliu, rasti pajuodę ąžuoliniai rastai. Kas tai, ar kadais nuskendę upe plukdyti sėliai ar buvusios medinės pilies dalis? Juk ant gretimo, liepomis apsodinto, kalno, kuris tuo metu buvo pažymėtas užrašu „Leonpolio piliakalnis“, iki šių dienų išlikusios mūro liekanos. Gal jos priklausė medinės pilies mūriniam bokštui? Deveniai tikėjo, kad Leonpolis- Deltuvos piliavietė. Ar gali būti, kad būtent čia, žvelgdama į Šventosios upės slėnį stovėjo legendinė Voruta? Net neabejodamas teigiamai į ši klausimą atsakytų Mindaugas Stragys, kuris drauge su šeima valdo dvarą ir aplink esančias žemes.
Nors dvaras buvo stipriai nugyventas sovietmečiu, kurio metu rūmuose gyveno žmonės, veikė mokykla, kultūros namai, dėka naujųjų, meilę istorijai, kultūrai ir savo kraštui, puoselėjančių šeimininkų, Leonpolis atgimsta, ant ekologinio ūkio pamatų. Dvare veikianti UAB Ekomarket lankytojus kviečia įsigyti ekologiškų, vietoje užaugintų produktų. Daržovės, arbatos, uogienės: yra visko ir ne tik stalui. Leonpolis- ne tik ūkis! Tai ir kultūros židinys. Dvare nuolat vyksta įvairios parodos, menininkų plenerai. Draugiškas šeimoms ir pavieniams lankytojams, vasaros sezono metu, Leonpolis kviečia užsukti kavos ir šviežio, pyrago, pasimėgauti išskirtine aplinka, puikia atmosfera, užburiančiu vaizdu į Šventosios upę. Lankymui atvyri ir XVI amžiaus skliautiniai rūsiai, verta pamatyti ne tik centrinius rūmus, bet ir puikiai išsilaikiusį, išskirtinai atrodantį, spirito varyklos pastatą, nusileisti iki upės. Todėl keliaujant, šiai vietai verta skirti daugiau laiko
Prisipažinsiu, rašydama šį tekstą, gurkšnoju iš dvaro parsivežtą mėtų arbatą ir nekantriai laukiu vasaros, kuomet Leonpolyje vėl skleisis šviežio pyrago kvapas. Įsitraukite šią vietą į savo kelionių maršrutus ir Jūs, juk Leonpolis yra tikras perlas Ukmergės dvarų žiedo karūnoje
Audronė Jurkevičiūtė
https://www.instagram.com/hikinggirl_lt/
