Lietuva – tūkstančio piliakalnių šalis. Tai išskirtinė, unikali žymė pasaulio metraštyje. O Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos teritorijoje, aštuoniuose regioniniuose parkuose, yra žinomi bent 54 piliakalniai. Tai nenuostabu, nes tokią jų gausą šiame etnografiniame regione nulėmė specifinės geologinės, istorinės ir kultūrinės aplinkybės.
Piliakalnis piliakalniui nelygu
Tačiau piliakalnis piliakalniui nelygūs. Vieni jų – lyg žemės kupros, iškilusios žolėtoje lygumoje, kiti – didingi stačiašlaičiai milžinai, ant kurių stūksojo medinės pilys. Kai kurie baltų genčių „piliakalniai“ buvo naudojami kaip apeiginės vietos (alkakalniai), dalis – kaip laikina apsauginė slėptuvė, dar kiti iš tiesų savo apsauginiais pylimais, grioviais bei mediniais įtvirtinimais saugojo gyventojus nuo priešų antpuolių. Kaip suprasti istorines paslaptis, kaip mokėti įžvelgti praeities žymes – to galite išmokti skaitydami informacinius stendus prie objektų, apsilankydami regioninių parkų Lankytojų centruose, klausdami specialistų.
Suprantame ir jaučiame, kad šie nebylūs istorijos liudytojai, mūsų piliakalniai, daug šimtų metu yra kartu, tvirtai įaugę į protėvių žemę. Per tą laiką jų išvaizda kito – tai su medžiais, tai be jų, tai arimai, tai ganykla, o kai kur ir visa sodybėlė užsirioglinusi… Piliakalniai buvo nukasami, užtvindomi, upių ar ežerų vandens nuplaunami. Ir dabartės turime bėdų dėl kartkartėmis atsirandančių žemės nuošliaužų. Kaip antai nuostabus Bakainių piliakalnis Krekenavos regioniniame parke, ėmė ir „atsikratė“ dalies savo šlaito.
Tokiais atvejais ima ryškėti kultūros paveldo objektus prižiūrinčių, už juos atsakingų institucijų svarba, parko darbuotojų vykdomo kraštovaizdžio monitoringo nauda, dažnas objektų lankymas. Šis piliakalnis bus sutvirtintas, apsaugotas, ir vėl pritaikytas gausiam lankymui. Tai suteikia vilties tikėti, kad bendromis savivaldybių, regioninių parkų, paveldosaugos įstaigų pastangomis galima puoselėti visų mūsų kultūros paveldo turtą.
Piliakalnių daug, visų nesutvarkysi vienu ypu, tad, be bendruomenių, organizacijų, pilietiškų žmonių organizuojamų talkų, prie lankytinų vietų priežiūros prisideda ir regioninių parkų darbuotojai. Įspūdingiausiomis, šalia turistinių maršrutų esančiomis vietomis yra reguliariai rūpinamasi – šienaujama, prakertami krūmai, atnaujinami mediniai infrastruktūros elementai (laiptai, pavėsinės, lauko baldai). Kadangi dėl biurokratinių, finansinių ar projektinių mechanizmų sudėtingumo biudžetinės įstaigos yra ganėtinai „nerangios“ staigiems pokyčiams, iš visuomenės yra tikimasi supratingumo tokiais viešų erdvių tvarkybos klausimais.
Atranda vis daugiau
Gyvename laike, kai su išmaniųjų technologijų pagalba turbūt jau nebeįmanoma pasiklysti miške. Tačiau dėka besivystančio patriotiško sąmoningumo istorinei praeičiai, noro per pažinimą labiau pamilti kraštą, taip pat su entuziastų, kraštotyrininkų, žygeivių pagalba pastaraisiais metais stebėtinai pagausėjo atrandamų naujų piliakalnių skaičius. Tad mūsų regioniniai parkai irgi „praturtėjo“: vien per pastaruosius penkerius metus Kauno marių, Anykščių, Sirvėtos teritorijose identifikuoti bent 4. Viena iš parkų specialistų užduočių yra ir toliau plėsti kraštotyrines žinias, bendrauti su vietos gyventojais, vykdyti tiriamąją mokslinę veiklą.
Ir pabaigai – dabar jau sunku ir beįsivaizduoti, kokį magišką kraštovaizdį dar ne taip senai mūsų protėviams kūrė gražiomis pievomis apaugę, dažnai be medžių „nuplikę“, aukštyn į dangų augantys piliakalniai. Bet – pabandykime.
Audrius GRINSKIS
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus kultūrologas.