Išsikerojusių medžių tankmėje nuo pašalinių akių pasislėpę, tarsi praeities vaiduokliai išnyrantys apleisti, retai lankomi dvarai, nieko nestebina, rečiau sudomina keliautoją. Ką ten žiūrėti? Nei kavos atsigersi, nei prašmatniuose guoliuose prabangiais patalais apsiklosi ir vis tik, tas makabriškas reginys turi savo trauką, žavesį. Matydama nykstančius dvaro statinius, mintyse tarsi dailininkė piešiu jiems trūkstamus kontūrus, sienoms gražinu spalvas ir paveikslus, į nematomas lentynas sudedu nuo laiko pageltusias knygas. Stovėdama priešais mintyse atkurtus rūmus įsivaizduoju, kiek istorijų ir gyvenimų jie matė, kaip laiptais, spręsti neatidėliotinų reikalų, skubėjo įtakingi asmenys. Kažkur čia, sode, pasidabinusios puošniais sijonais, ir skrybėlaitėmis, dvaro ponios iš brangių servizų gerė kvapnią arbatą. Parteryje skleidėsi reti, įvairiaspalviai gėlių žiedai. Alėjomis riedėjo gracingų žirgų traukiamos karietos. Aplink buvo pilna gyvybės ir šurmulio, skambėjo juokas ir muzika. O dabar, bejėgiai prieš nesustabdomas gamtos jėgas ir kartais piktavalius žmones, tyliai skaičiuoja savo dienas.
Šiandien pasakosiu apie keturis, mano nuomone, įspūdingiausius mūrinių dvarų griuvėsius Panevėžio rajone. Tokio tipo statinių liekanų, veikiausiai rastume visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Tad neskubėkime kalti Panevėžio prie kryžiaus. Savo pasakojimu noriu atkreipti dėmesį į nykstančius dvarus, paskatinti domėjimasi minimų objektų istorija. Kviečiu atrasti ne tik restauruotus, bet ir apleistus, likimo valiai paliktus. Kol mes prisimename, net ir sienoms nuvirtus, vietos dvasia išliks.
Alančių dvaras.
Keliaujantys magistraliniu keliu Vilnius-Panevėžys veikiausiai yra atkreipę dėmesę į iš tolo matomus Alančių dvaro statinius. Vos per kelis kilometrus nuo vieno iš pagrindinių Lietuvos kelių, Vadoklių seniūnijoje, išsidėstę, romantinio klasicizmo stiliaus rūmai statyti XIX amžiuje. Fotografų akį traukiančių statinių link veda brandžių medžių alėja. Ypač žavingai atrodanti rudenį, kuomet visomis paletės spalvomis nusidažę lapai, tarsi kilimas nukloja kelią atvykstantiems. Tačiau neliks nusivylę ir keliaujantys šaltuoju metų laiku. Aukšti, nuo 1965 metų be stogo stovintys rūmai, atrodo iš ties įspūdingai. Kokią istoriją slepia ši vieta?
Jau nuo XVI amžiaus žinomas dvaras, per ilgą laiką pakeitė ne vienus savininkus. Ilgame sąraše: Žilinskų, Oginskių, Širvinskų, Pranckevičių, Straševičių pavardės. Paskutiniai savininkai- Rudaminos, priklausę garsiai Dusetiškių Rudaminų giminei, dvarą valdė nuo 1876 metų iki pat 1940 metų. Taigi, dabar matomi statiniai- Rudaminų giminės palikimas. Išlikęs pasakojimas apie paskutinę valdų savininkę Mariją Magdaleną Rudaminaitę- Dusėtiškę, kuri drauge su sese Ieva, dvarą paveldėjo dar būdamos nepilnametėmis. Nuo vaikystės būdama prastos sveikatos, Marija Magdalena Alančių dvare įkūrė neįgaliųjų prieglaudą. Čia gyveno apie 200 mergaičių, kurios dirbo čia pat įkurtoje ažūrinių nėrinių dirbtuvėje. Mergaičių dirbiniais žavėjosi tiek vietiniai, tiek užsienieniai. Tačiau dvaro likimas buvo permainingas. 1938 metais mirė Marija Magdalena. Netrukus prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Jo metu, rūmai nukentėjo nuo gaisro. Atidundėjus sovietmečiui, dvaras nacionalizuotas, iš varžytynių parduotas dvarininkų turtas, pastatuose įkurdintas kolūkis.
Šiuo metu, valstybės saugomas, privatiems asmenims priklausantis Alančių dvaras, pamažu atkuriamas. Centrinis rūmas nors be stogo, perdangų ar langų- sutvirtintas ir konservuotas. Atkuriami ūkinio pobūdžio statiniai. Tvarkytas rūmus juosiantis parkas. Belieka tikėtis, kad naujiesiems savininkams pakaks meilės ir kantrybės atstatant Alančių dvarą.
Aukštadvario dvaras
Keliaujant į nuo 1550 metų žinomą Aukštadvario dvarą, keletą kilometrų teks dardėti smagiu kaimo žvyrkeliu, o nuo kuklios maumedžių alėjos, griuvėsių link eiti pėsčiomis. Tačiau tikslas atpirks mažą nepatogumą. Prie kelio Ramygala- Anciškis, beveik ant Panevėžio- Kėdainių rajonų ribos stūksantys XIX a. pabaigoje. – XX a. pradžioje statyti istorizmo stiliaus pastatų fragmentai abėjingų nepaliks. Jau daugelį metų be stogo stovinčios pavienės centrinio rūmo sienos, atrodo iš ties įspūdingai. Vaikštinėdama aplink, svarsčiau kas jas laiko. Nesutvirtintus, ant aukšto šlaito stovinčius nuogus mūrus saugo tik senieji parko medžiai. Kadais dailūs, dviejų aukštų, su bokštu ir terasa, net 12 kambarių turėję rūmai baigia sunykti. Nepaisant itin prastos būklės, vidinės pastato sienos išsaugojusios kelis, vos įžiūrimus puošybos elementus. Tik laiko klausimas, kaip greitai jų nebeliks, jei nebus imtasi priemonių.
Kasmet prastėja ir kitų ansamblio statinių būklė. Dar keli metai atgal, greta centrinio pastato stovintis kumetynas, turėjo stogą. Dabar, nežinomiems asmenims pasisavinus plytų antstatą, stogo nebeliko. Neatsakingas ir trumparegiškas poelgis, siekiant asmeninės naudos, daro milžinišką žalą vertingam paveldo objektui. Tačiau ne tik ilgapirščiai kėsinasi į šį, Ramygalos seniūnijoje stūksantį dvarą. Paskutinio apsilankymo Aukštadvaryje metu, pastebėjau juodųjų archeologų paliktus randus. Padriki kasinėjimai vagojo vieną iš centrinio pastato dalių. Nežinia, ką tikėtasi rasti, daugybę metų apleistame objekte.
Juk paskutinieji dvarininkai savo valdas buvo priversti apleisti apie 1940 metus, kuomet dvaras buvo nacionalizuotas ir pokariu Aukštadvaryje įsikūrė Ramygalos kolūkis, stipriai nugyvenęs pastatus. Nacionalizuojant dvarą, Aukštadvaris buvo įtrauktas į meno vertybių turinčių dvarą sąrašą. Atsakingų asmenų suregistruotas vertybes sudarė tik 39 XIX amžiaus knygos ir ryšulys XVIII a.- XIX a laiškų bei dokumentų.
Iki nacionalizacijos Aukštadvaryje šeimininkavo Zofija Musnickaitė. Dar būdama nepilnamete, paveldėjusi dvarą, kurį laiką valdas nuomavo. Vėliau, 1924 metais, vykdyti dvaro parceliacijos atvyko matininkas Tomas Survila. Pamilęs jauną dvarininkaitę, T. Survila atsisakė valdiškos duonos, vedęs Zofiją, pradėjo rūpintis dvaru. Pora susilaukė dukros. Tačiau laimė ilgai netruko. Pasikeitus santvarkai, T. Survila suimtas, dvaras nacionalizuotas. Vienai su sergančia dukterimi likusiai Z. Survilienei, žemės pašykštėta. Koks buvo tolimesnis šių dviejų moterų likimas, istorija nutyli. O ar nutils ir šie, 100 metų senumo meilės istoriją saugantys, dvaro komplekso fragmentai, dabar priklauso tik nuo vietos valdžios. Panevėžio rajono savivaldybės planai dėl Aukštadvario dvaro likimo nežinomi.
Mitriūnų dvaras
Maždaug per dešimt kilometrų nutolęs nuo Krekenavos, stūkso Maironio poemoje „Čičinskas“ minimas Mitriūnų dvaras. Apleisto parko apsuptyje pasislėpęs, 1855 metais statytas rūmas dabar- griuvėsis, tačiau iki 1982 metų jame dar buvo gyvenama. Taigi paskutiniai gyventojai pastatą apleido kiek daugiau nei 40 metų atgal. Tuo metu statinio būklė buvo prasta, tačiau užsimota jį restauruoti. Restauravimo iniciatyvos ėmėsi vietos kolūkio vadovas. Galbūt dabar matytume nuostabų rūmą, jei sumanymą būtų pavykę įgyvendinti. Pasakojama, kad pastato restauracijai pasirinkta iš Armėnijos atvykusi darbininkų brigada, nesuderėjusi sau palankaus didesnio atlygio už jau vykdomus darbus, išvyko, palikusi dvarą nuplėštu stogu ir be langų. Be apsaugos paliktas rūmas nyko. Procesą spartino žmonės, grobstę viską, ką pavyko rasti. Neliko nei židinių, nei parketo, ant kurio kadais šokdami sukosi rūmus statę Savickiai, dvare mėgę rengti koncertus, šokių ar teatro vakarus. Dvarininkų organizuojamos šventės, į Mitriūnus pritraukdavo svečių ne tik iš gretimų dvarų, bet ir Panevėžio, ar net Kauno inteligentus. Apsuptas išpuoselėto parko ir gėlynų, dvaras šurmuliavo gyvybe. Tačiau laikai netrukus pasikeitė. 1941 metais paskutinis Mitriūnų savininkas Vaclovas Savickis su šeima ištremtas į Sibirą. Rūmuose apgyvendintos kitos šeimos. Dabar tarsi nuo kalvelės, senesnių nei pats dvaras tuopų vis dar saugomi, Mitriūnų mūrai, su išlikusiomis smailomis arkomis, jau tik romantiškas griūvėsis, praradęs viltį atgimt. O gal vis tik, kas nors užsispyręs ims ir rūmus atkurs?
Kuršių dvaras
Greta Kuršelės upelio, Panevėžio rajono savivaldybėje, Ramygalos seniūnijoje, stūkso seniai iš Lietuvos dvarų sąrašų išbrauktas Kuršių dvaras. Jau nuo XVI amžiaus minimos žemės dabar- privati, vietos ūkininko valda. Teritorija apsupta senais medžiais. Šiuo metu negyvenama. Išlikę rūmų fragmentai- itin prastos būklės. Tačiau važiuojant keliu Ramygala-Daniūnai, neįmanoma jų nepastebėti. Ant aukšto, akmeninio cokolio, tinkuoti raudonų plytų mūrai, išsyk krenta į akis. Pasakojama, kad kadais čia būvę puikūs rūmai. Ir iš ties, vaikštinėdama aplink, atkreipiau dėmesį, kaip dailiai sumūrytos sienos, kokios puošnios išlikusių kampų apdailos. Dėja, nepavyko rasti kuriais metais ir kas statė šį objektą, neišlikę ir senų nuotraukų. Matyt nereikia stebėtis, 1940 metais, atliekant dvaro nacionalizavimą, jau buvo konstatuota, kad rūmai- seni, jų išorė- silpna, o vidaus vaizdas dar- prastesnis. Nors nusavintame dvare planuota steigti pradžios mokyklą, pokariu dvaras tapo niekieno. Į be priežiūros paliktos valdas nusitaikė piktavaliai. Iš rūmų buvo nešama viskas, kas įmanoma. Nežinia kas skatino gyventojus taip elgtis. Ar sudėtingi laikai ar nemeilė vietos istorijai.Išlikęs pasakojimas apie pirmąjį šio dvaro paminėjimą verčia rinktis antrąjį variantą. 1862 metais, panaikinus baudžiavą, savo prievoles atlikti atsisakiusiems valstiečiams sutramdyti, buvo pasitelkta kariuomenė. Galbūt šis istorijos epizodas tapo priežastimi, dėl kurios Kuršių dvaras paliktas nykti.
Audronė Jurkevičiūtė