Rudens pradžia – idealus laikas keliauti po Lietuvą, aplankyti dar neregėtus kampelius bei pasigrožėti gamta, kuri po truputį nusidažo aksominiais atspalviais. Dvejojate, kur nuvykti? Viena iš unikalių vietų, kurią tikrai verta įtraukti į savo savaitgalio planus – Šalčininkų rajonas. Įdomybių čia – nors vežimu vežk: didingi dvarai, mitologiniai akmenys, istoriniai rėžiniai kaimai, pilkapynai, nuostabūs gamtos kūriniai… Galėsite tiek prisiliesti prie šimtametės istorijos, tiek pasigrožėti unikaliu kraštovaizdžiu. O šiame straipsnyje norime pristatyti Šalčininkų rajono piliakalnius, kuriuos, viešint šiame Lietuvos kampelyje, išties verta pamatyti.
Bėčionių piliakalnis
Dieveniškių istorinis regioninis parkas – vienas iš Šalčininkų rajono pasididžiavimų. Šioje „uodegelėje“, įsiterpusioje į Baltarusijos teritoriją, gausu tiek gamtos, tiek istorijos ir kultūros paveldo objektų. Vienas iš jų – Bėčionių piliakalnis, datuojamas I tūkst. pr. Kr. ir stūksantis dešiniajame Gaujos upės krante. Pirmą kartą mokslininkai šį piliakalnį pradėjo tyrinėti praėjusio amžiaus viduryje. Tuomet Istorijos instituto archeologai šioje vietovėje aptiko kultūrinį sluoksnį (II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.) bei keramikos dirbinių. Paskutiniųjų archeologinių tyrimų metu rasta juodosios gotikinės keramikos, žiestos tradicinės keramikos dirbinių, diržo apkalas ir kt.
Bėčionių piliakalnis liudija apie šio krašto istoriją. Visgi, jį verta aplankyti ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nepaprasto grožio panoramos. Piliakalnio šlaitai siekia net 17 metrų aukštį, o jo viršūnėje yra sutvarkyta apžvalgos aikštelė, kurioje galima tiek grožėtis vaizdais, tiek iškylauti: čia įrengti mediniai laiptai, pavėsinės, suoleliai, stalai, stovai dviračiams. Tad, jei viešėsite Šalčininkų rajone, rekomenduojame užsukti į Bėčionių piliakalnio aikštelę ir praleisti malonią popietę.
Kurmelionių piliakalnis
Jei važiuosite iš Turgelių į Kurmelionis per Žaltūnus, pasukite Negibėnų kaimo kryptimi. Už kelių šimtų metrų, kairėje pusėje, išvysite piliakalnį, tai – Kurmelionių piliakalnis. Lankytojams jis tapo atviras Akmenynės bendruomenės dėka. Šios seniūnijos žmonės buvo itin aktyvūs, davė medienos suoliukams, kirto krūmus, tvarkė piliakalnio teritoriją – viskas tam, kad kuo daugiau žmonių užsuktų į šią unikalią vietą ir pasigrožėtų išpuoselėta aplinka, panorama ir prisiliestų prie istorijos.
Kurmelionių piliakalnis su gyvenviete datuojamas V–XII a. Piliakalnio šlaitai statūs, 8–9 m aukščio. Pati piliakalnio aikštelė – ovali, viduryje šiek tiek iškilusi. Jos vakariniame ir rytiniame pakraščiuose yra 5–6 m pločio ir 1 m gylio griovys, šiauriniame ir pietiniame kraštuose – 2–4 m pločio ir 0,3-0,5 m gylio griovys, už kurio yra pylimas. Piliakalnis apaugęs lapuočiais. Moksliniai tyrimai čia pradėti praeito amžiaus viduryje. Rasta lipdytos keramikos tiek grublėtu, tiek brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Radiniai iki šiol saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Eišiškių piliavietė–piliakalnis
Eišiškės – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Kunigaikščio Montvilo sūnus Erdvilas, 1065-aisiais atkariavęs Lydos žemę, ją padalino savo trims karvedžiams. Vienam iš jų, Eišiui, atiteko žemės Vilniaus–Krokuvos trakte. Šias valdas ir pradėta vadinti Eišiškėmis.
Manoma, kad XIII a. pirmoje pusėje Eišys pastatė Eišiškių pilį. Antroje XIV a. pusėje ji priklausė didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tėvui. Vėliau pilis perėjo į kryžiuočių rankas, tačiau Jogaila sugebėjo ją atkovoti. Įdomu dar ir tai, kad Eišiškių piliavietė dažnai įvardijama kaip Medininkų pilies prototipas.
1998-aisiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybė Eišiškių piliavietę paskelbė kultūros paminklu. Tad aplankyti tikrai verta. Tiesa, iš anksto nusiteikite – teks „įjungti“ vaizduotę, kaip prieš kelis šimtus metus galėjo atrodyti kunigaikščio Vytauto tėvonija.