Praėjo pusė metų nuo pirmos pažinties su Japonija ir pasitaikė proga ją pratęsti. Galiu net sakyti, kad Tokijuje lankausi dažniau nei Pilaitėje.
Nuoširdžiai pasiilgau šios fantastiškai kitokios šalies, pasiilgau žmonių upės Shibuya stotyje, ramių gatvelių Asakusoje, traukinių kuriuose piko metu linksma, ritminga anime stiliaus melodija padeda greičiau įlipti ir išlipti, pasiilgau žiūrėti, kaip tvarkingai, lyg pagal komandą japonai rikiuojasi prie eskalatorių, pasiilgau pasiklydimų vertimuose, kurie visada pralinksmina, atradimų Harajuku rajone ir šalies kurią įsimylėjau iš pirmo karto, šalies, kuriai pažinti vieno apsilankymo nepakanka.
Pirmą kelionės į Japoniją dalį, praktinius patarimus ir kainas keliaujantiems rasite čia:
Dvi savaitės prabėgo nuo grįžimo iš Japonijos ir Tokijuje, ir Vilniuje pražydo sakuros. Vilniuje anksčiau nei įprastai, Tokijuje vėliau nei įprastai. Bet su gamta nepasiderėsi ir viešbučio rezervacija, ar lėktuvo bilietais prieš nosį nepamojuosi. Japonijoje pavasaris toks pat audringas, kaip ir pas mus, tik nuvykus kaitino saulė, po kelių dienų atvėso ir pakilo tokie vėjai, kad vartydavo dviračius, o pakilus į aukščiausią Tokyo Skytree apžvalgos aikštelę 430 metrų aukštyje galėjau jausti „malonų“ supimą.
Gali planuoti kiek nori, bet geriausiai fotografo ir keliautojo planus sudėlioja orų prognozė. Būtent todėl, tik atvykęs, pačią pirmą dieną jau sėdau į greitąjį traukinį ir išlėkiau į Kiotą, orų prognozė rodė, kad tai vienintelė saulėta ir pakankamai šilta diena, o vėliau bus tik blogiau. Be to ir saulė kovo mėn. leidžiasi ankstokai.
Sakoma, kad jei buvai Japonijoje, bet nebuvai Kiote, tai nebuvai ir Japonijoje. Reikėjo ištaisyti šią klaidą.
Kiotas
Kiotas – sostinių sostinė, imperatorių miestas, tūkstančio šventyklų miestas, čia net šalia viešojo transporto autobusų numerių nurodoma pro kokias šventyklas jie važiuoja.
Daugiau nei 1000 metų Kiotas buvo Japonijos sostinė, todėl į šį miestą traukia tiek patys japonai, tiek ir visokie „gaijinai“. Kiotui pažinti ir viską pamatyti neužtenka vienos dienos, todėl nedarykite mano klaidos, skirkite bent dvi dienas, kitaip teks bėgti lėkti, o pačiam miestui ir nebeliks laiko, nes saulė gana greitai leidžiasi.
Kiotas – kainos ir praktinė informacija
- Kiotui neužtenka vienos dienos. Jei turite tik vieną dieną, kelkitės ryte kuo anksčiau.
- Iš Tokyo iki Kioto (450 km.) patogiausia keliauti greituoju traukiniu. Žinoma yra ir kitų transporto priemonių, bet sugaišite labai daug laiko. Kelionė shikansen traukiniu užtrunka 2 val. su trupučiu, bilietas į vieną pusę kainuoja 80 eurų. Nepigu, tačiau jei planuojate daugiau keliauti po Japonija įsigykite Japan rail pass, taip nemažai sutaupysite. Kelionei tik į Kiotą jo pirkti neapsimoka.
- Greitieji traukiniai labai greiti ir labai patogūs. Jie greitesni net už internetą…
- Turėkite grynų, į daugelį lankytinų šventyklų įėjimas mokamas 300~800 jenų.
- Nepamirškite: daugelis šventyklų Japonijoje užsidaro 16-17 val.
- Keliauti po Kiotą patogiausia viešojo transporto autobusais. Mieste yra metro, tačiau iki visų lankytinų objektų jis dar neprisikasė. Autobusai nėra labai greiti, bet kita išeitis tik taksį.
- Kioto geležinkelio stotyje susiraskite turizmo informacijos centrą ir nusipirkite vienos dienos viešojo transporto kortelę – 1100 jenų, arba apie 7 eurus.
- Autobusuose mokėti už kelionę reikia išlipant.
Kiotas lankytinos vietos
Pagal rekomendacijas turėjau susidėliojęs maršrutą, tačiau dabar jį dėliočiau visai kitaip, todėl dalinuosi rekomendacijomis iš patirties.
Fushimi Inari Taisha šventyklą buvau pasilikęs pabaigai, kaip desertą, tačiau siūlyčiau būtent nuo jos pradėti pažinti su Kiotu. Šventykla yra Kioto pakraštyje, iki jos nuvažiuoti galima traukiniu iš Kioto geležinkelio stoties. Viešojo transporto dienos kortelė čia negalios, bet jos prireiks vėliau.
Fushimi Inari Taisha šventykla
Fushimi Inari Taisha šventykla yra pagrindinė Inari šventovė, įsikūrusi Kioto pakraštyje. Šventykla garsėja tūkstančiais ryškiai raudonų torii vartų, išsidėsčiusių vingiuotame takelyje, vedančiame į Inari kalno viršūnę.
Torii vartai yra tradiciniai japoniški vartai, simbolizuojantys įėjimą į šventąją vietą. Fushimi Inari Taisha šventykloje torii vartai buvo aukojami šimtmečius, kiekvienas iš jų – atskirų žmonių ar verslų. Kuo didesnė auka, tuo didesni ir puošnesni vartai.
Takelio, vedančio per torii vartus, ilgis yra apie 4 kilometrai, o kelionė į viršūnę gali užtrukti iki 2 valandų. Nors kelionė į viršų gali būti ilga, vaizdai iš viršūnės yra nuostabūs, o pasivaikščiojimas per vartus – tikrai unikali patirtis.
Šiuo taku traukiai šimtai žmonių, visi nori nusifotografuoti, kai kurie tai daro ilgai. Tikėtina, kad atvažiavus ryte, nebus tokio didelio srauto, aš gi atvažiavau visai prieš saulės laidą.
Neabėjoju, kad šventyklos vartų nuotraukas esate matę, tai viena „instagramiškiausių“ Kioto ir Japonijos vietų.
Na o dabar grįžkite atgal į miestą, sėskite į autobusą ir važiuokite prie kitos instagramo pažibos Kinkaku-ji.
Kinkaku-ji šventykla
Kinkaku-ji (Auksinis paviljonas), yra Zen budistų šventykla. Tai yra viena iš populiariausių lankytinų vietų Kiote, pritraukianti daugybę lankytojų. Apie jos populiarumą suprasite pamatę minias žmonių traukiančių link šventyklos.
Ko tos minios ten traukia? Kaltas tikriausiai auksas, savo blizgesiu taip masinantis keliautojus. Labai keista, nes budistai nepropaguoja tokios prabangos, bet viršutiniai du šventyklos aukštai yra padengti gryno aukso lapais.
Na o toliau galite eiti pėsčiomis, arba trumpai pavažiuoti autobusu iki Ryoan-ji šventyklos.
Ryoan-ji šventykla
Po dviejų tokių vaizdingų šventyklų Ryoan-ji jus gali nustebinti savo paprastumu ir ramybe, bet ją pamatyti yra būtina. Tiesiog būtina.
Ryoan-ji šventykla garsi savo unikaliu „sausojo kraštovaizdžio“ Zen sodu, kuris laikomas vienu geriausių Japonijoje.
Sodo sukūrimo data nėra tiksliai žinoma, spėjama, kad tai buvo tarp 1488 m. ir 1509 m.
Šventykla ir jos sodai įtraukti į senojo Kioto istorinių paminklų sąrašą ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Sodas susideda iš 15 stačiakampių balto smėlio sričių, apsuptų juodų akmenų, kurie simbolizuoja vandenį. Sode yra paslėpti 15 akmenų, tačiau iš bet kurio taško galima pamatyti tik 14. Šis dizainas turi skatinti meditaciją ir apmąstymus.
Be „sausojo kraštovaizdžio“ sodo, Rioandži šventykloje yra ir kitų pastatų, įskaitant šventyklą ir arbatinę. Šventykla yra rami vieta, puikiai tinkanti pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamtos grožiu.
Beje šventykloje būtina nusiauti batus.
Na o toliau, dar viena šventykla iki kurios irgi galima nueiti. Ninna-ji.
Ninna-ji šventykla
Ninna-ji šventykla Įkurta 888 m. imperatoriaus Udos. Šventykla kartu su kitais Kioto paminklais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Ninna-ji šventykla garsėja savo vėlai žydinčiomis Omuro sakura vyšniomis. Tai viena iš paskutinių vietų Kiote, kur galima pasigrožėti vyšnių žiedais. Šventykloje yra penkių aukštų pagoda, kuri laikoma viena iš gražiausių Kiote. Ninna-ji šventyklos teritorijoje yra Goten rūmai, pastatyti imperatoriškojo gyvenamojo būsto stiliumi. Šventykloje taip pat yra gražūs sodai su tvenkiniais, tiltais ir pasivaikščiojimo takeliais.
Jei spėjate su laiku, labai rekomenduoju aplankyti Arashiyama bambukų mišką. Deja, man su laiku taip nepasisekė, iškeičiau bambukus į Fushimi Inari Taisha ir nei trupučio ne gaila, nes jei viską pamatysi, tai nebus dėl ko grįžti, o dabar liko neužbaigtų reikalų.
Kadangi nespėjau su laiku ir su saule, tai patį Kiotą apžiūrinėjau jau prietemoje. Viena iš lankytinų Kioto vietų yra Gion rajonas į kurį atėjau jau visai sutemus.
Gion
Gion yra Kioto senamiestis turistus viliojantis senais mediniais pastatais ir tuo, kad tai bene vienintelė vieta Japonijoje, kurioje galima pamatyti tikras geišas, ypač vakare, kai geišos ir geišų mokinės pasipuošusios tradiciniais kimono keliauja į arbatines ir pasirodymus.
Kioto geišos vadina save „geiko” ir jei turite kokių keistų fantazijų, tai noriu jus nuraminti „geiko“ į Lietuvių kalbą verčiasi „meno vaikas“.
Beje rajone gana daug privačių gatvių, kuriose draudžiama fotografuoti, prieš savaite pasirodė pranešimas, kad į kai kurias gatves turistams bus draudžiama įžengti, nes srautas tikrai didžiulis, o turistai nesibodi sekioti „geiko“ taip erzindami ir jas, ir jų klientus.
Kamo upė
Kamo upė – vienas iš Kioto simboliu, prie kurios vakarais susėda visi romantikai, galima ramiai pasivaikščioti paupiu, arba užsukti į šalia esantį barų ir restoranų rajoną prie siauros Takasse upės.
Tiek Kioto, laikas šokti į vakarinį shikansen’ą ir grįžti į Tokiją.
Fudzijama
Vienas ir vienintelis, jo didenybė ir didybė Fudzi kalnas, Japonijos simbolis ir japonų kulto objektas, savotiška šventykla neatsiejama nuo kiekvieno japono gyvenimo.
Nepaisant pakilusio šalto vėjo, besidžiaugdamas giedru dangumi skubu prie už 100 km. nuo Tokijo nutolusio švento kalno.
Kiekvienas japonas turi nors kartą gyvenime sušliurpti rameną, perkirsti kardu bambuką ir pamatyti Fudzijamą gyvai, o ne per televizoriaus ekraną. Juokauju žinoma.
Aukščiausias Japonijos kalnas, tiksliau 3776 metrų aukščio ugnikalnis. Giedrą dieną jis matomas ir iš Tokijo. Fudzi yra aktyvus ugnikalnis, nors paskutinis išsiveržimas užfiksuotas dar 1707 metais, negali žinot, kada jo didybei vėl užeis noras parodyti savo galią.
Sakoma, kad kiekvienas japonas privalo bent kartą į kalną įkopti. Šiaip tokios pareigos kaip ir nėra, tačiau daugeliui tai savęs išbandymo iššūkis, tikintiems, tai dvasinis kelias. Įsivaizduokite: jei Šiluvoje kažkas keliais eina aplink bažnyčia – tai Japonijoje kopia į kalną.
Kopimas į Fudzijama gali būti rimtas iššūkis. Kopti galima tik liepos-rugpjūčio mėn., kai kalno viršūnėje nutirpsta sniegas. Kitus 10 mėnesių kopimas yra draudžiamas, nes yra sniego lavinų ir akmenų griūčių pavojus. Krentančių akmenų pavojus išlieka visus metus.
Žinodamas kad ne sezono metas, keliauju į vaizdingą vietą – penkių ežerų slėnį šalia Fudzi kalno, o konkrečiai kurortinį Kawaguchiko miestelį.
Fudzi kalnas praktinė informacija
- Pasiekti Kawaguchiko miestelį iš Tokijo greičiausia autobusu iš Shinjuku autobusų stoties.
- Galima važiuoti ir traukiniu, traukiniu tiesa sakant ilgiau, apie 3 val., bet patogiau. Traukiniai išvyksta iš tos pačios Shinjuku stoties.
- Norint važiuoti autobusu, bilietą geriausia pirkti iš anksto, nes tą pačią dieną bilietų greičiausiai nebegausite.
- Važiuojant traukiniu už bilietą galima mokėti ta pačia IC kortele, mano atveju Suica. Kelionė pirmyn atgal kainuos apie 5000 jenų.
- Prieš važiuodami pasidomėkite orų prognoze, slėnyje gerokai vėsiau nei Tokijuje.
- Jei sugalvosite įkopti į kalną, pasiruoškite, kopimas į viršų trunka 8 valandas. O dar reikės ir nusileisti.
- Kopimas mokamas
Atėjus į Shinjuku autobusų stotį, prie bilietų kasų pasitiko pranešimas, kad visi autobusų bilietai šiai dienai jau parduoti, todėl prašome važiuoti traukiniu. Ką gi, ačiū, važiuoju traukiniu.
Penkių ežerų slėnis yra vaizdingas regionas prie Fudzi kalno papėdės. Slėnyje yra penki ežerai: Kawaguchiko ežeras, Yamanakako ežeras, Sai ežeras, Shōji ežeras, Motosu ežeras.
Slėnis yra populiari turistų lankytina vieta, sezono metu siūlanti daugybę veiklų, įskaitant žygius pėsčiomis, stovyklavimą, žvejybą ir valčių sportą. Keliautojai taip pat gali mėgautis vaizdais į Fudzi kalną iš daugelio slėnio taškų.
Iš Kawaguchiko miestelio stoties neskubant galima keliauti iki ežero, nuo kurio pakrantės atsiveria pasakiški vaizdai į Fudzi kalną.
Jei tokių vaizdų ne gana, galima pasikelti lynų keltuvu į Tenjōyama kalno viršūne. Iš viršūnės atsiveria vaizdas į ežerą, Fudzi kalną ir aplinkinius kalnus. Atrakcija kainuoja 950 jenų.
Nepaisant tą dieną siautusio siaubingai stipraus ir šalto vėjo, dangus visą dieną buvo giedras, todėl pasisekė pasidžiaugti vaizdais, aišku pakilus į apžvalgos aikštelę šaltis ir vėjas gana greitai „nunešė“ žemyn ir atgal į stotį. Autobuso bilietų aišku jau nebebuvo, bet važiuoti traukiniu irgi smagu.
Sakuros
Planuodamas kelionę taikiausi į sakurų žydėjimą, bet kaip jau rašiau pradžioje, gali planuoti ir prognozuoti, bet gamtos nepareguliuosi.
Žinoma šen bei ten jau buvo šiek tiek žiedų, bet tik šiek tiek. Žinoma ir tie keli žiedai pritraukė minias gerbėjų. Vienintelė pražydusi sakura šalia Tokyo Skytree buvo apkibusi žmonėmis su telefonais, šalia puikavosi lentelė su prašymų per ilgai nesifotografuoti ir gerbti kitus fotografijos prie sakurų mėgėjus.
Pilnai sakuros Tokijuje sužydėjo beveik tuo pat metu, kaip ir Vilniuje, prieš dvi savaites užklupę šalti ir vėjuoti orai pristabdė žydėjimą, o dabar Tokijuje jau pilnai įsibėgėjo Hanami – gėrėjimosi sakurų žiedais šventė.
Taip beieškodamas žiedų užklydau į nuostabų Shinjuku Gyoen nacionalinį parką, kurį labai rekomenduoju aplankyti. Parkas buvo imperatoriškosios šeimos rezidencija nuo 1872 m. iki 1945 m. Dabar tai populiari vieta pasivaikščioti, iškylauti ir pabėgti nuo miesto šurmulio. Saulėta sekmadienį paskutine šilta diena prieš atvėsimą mėgavosi keli šimtai Tokijo gyventojų, o prie centrinių vartų buvo nutįsusi ilgoka eilė norinčių patekti į parką.
Parke yra įvairių sodų, įskaitant tradicinius japonų sodus, angliškus sodus ir prancūziškus sodus. Taip pat parke yra šiltnamiai, kuriuose gausu augalų iš viso pasaulio. Lankytojai taip pat gali pamatyti keletą istorinių pastatų parke, įskaitant Shinjuku Gyoen laikrodžio bokštą ir Kyu-riyokan (buvusi svečių vila).
Šinjuku Gyoen nacionalinis parkas yra atviras visuomenei ištisus metus. Įėjimas į parką mokamas, maždaug 3 eurai.
Tokyo Skytree
Pirmoje kelionių po Japoniją dalyje rašiau apie apžvalgos aikštelę Tokyjo metropoliteno administracijos viršutiniame aukšte, į ją galima pakilti visiškai nemokamai. Na o aš šį kartą renkuosi išbandyti dar vieną Tokijo simbolį Tokyo Skytree.
Tokyo Skytree 634 metrų aukščio televizijos ir apžvalgos bokštas, aukščiausias statinys Japonijoje ir antras pagal aukštį statinys pasaulyje, bokštas turi dvi apžvalgos aikšteles 350 metrų ir 450 metrų aukštyje.
Ryte pasižiūrėjau į giedrą dangų ir rezervausi bilietą kilti į bokštą prieš saulėlydį. Veliau truputį pasigailėjau, nes apsiniaukė ir pradėjo lyti. Dar bevažiuojant lauke lijo, bet kažkaip ir vėl pasisekė, kol pakilau, išsigiedrijo, net matėsi nedidelė vaivorykštė ir tik Fudzi kalnas slėpėsi po debesimis, o giedrą dieną jis būna puikiai matomas.
450 metrų aukštyje gali pamatyti Fudzijamą, bet negali pamatyti Tokijo pakraščio. Šis miestas yra sunkiai suvokiamo dydžio.
Pakilimo kaina – nuo 2700 iki 3100 jenų, mano patarimas: ryte pasitikrinkite orų prognozę ir tuomet pirkite bilietą. Išankstiniai bilietai dažnai būna išpirkti, o tos pačios dienos bilietų ryte dar būna, tiesa tik į abi apžvalgos aikšteles.
Mini paršelių kavinės
Pasirinkau, kad antra kelionė į Japoniją bus labiau patyriminė. Tokijuje yra ežiukų kavinės, yra kapibarų, voverių, pelėdų, gyvačių ir dar visokių gyvių kavinės, o aš nusprendžiau apsilankyti mini paršelių kavinėje.
Norint užeiti į tokią kavinę, jų visame Tokijuje yra kelios, reikia internetų rezervuoti laiką, šiaip tiesiog atėjus užeiti ko gero nepavyks.
Apsilankymas jums kainuos 1100 jenų, už kurias 30 min. galėsite džiaugtis mažiukų kriuksių draugija. Tie maži paršiukai visai kaip katinėliai, tik kad ne miaukia, bet jie labai mėgsta glaustytis ir kai jiems kaso šonus.
Robotų kavinės
Užbaigti savo kelionę noriu robotų kavinėje, tai dar viena pramoga, kurios bet kur nepamatysi.
Karantino metų Tokijuje labai išpopuliarėjo robotų kavinės, kuriose apskritai nėra jokio kito aptarnaujančio personalo. Ta kurioje aš lankiausi yra daugiau atrakcija turistams.
Kavinėje lankytojus pasitinka robotė administratorė, kuri labai mielai bendrauja, atsakinėja į klausimus, pozuoja asmenukėms ir žavingai kikena. Klientus aptarnauja dvi robotės padavėjos, o kavą ruošia robotas barista, už kurio sėdi gyvas operatorius. Kavos ruošimas yra labiau šou elementas.
Už 1500 jenų jus pasodins prie staliuko, o užsakytą maistą ar gėrimus pristatys padavėjos, kurios taip pat mielai atsakys į klausimus, pabendraus, papozuos. Juokiausi, kad iš visų sutiktų, būtent robotės geriausiai kalbėjo angliškai…
Tiek antro karto, bet žiūrėdamas pro lėktuvo langą į tolstantį Fudzi kalną neabejoju, kad kartų bus daugiau.
