Kelionė į Japoniją. Daugelis mano kelionių prasidėjo nuo filmų, ne išimtis ir Japonija. Jei jau pagalvojote, kad tai „Tokyo drift“ tai ne, greičiau tai buvo „Lost in translation“, „The ramen girl“ ir dar keli filmai, o pasiklydimų vertime Japonijoje tikrai daug ir jie linksmi.
Tokijas
Didžiausias miestas pasaulyje su nesibaigiančia žmonių upe Šibujoje ar Šindžiukų ir ramiomis, lėtomis gatvelėmis Asakusoje. Tokijo regione gyvena apie 38 milijonus gyventojų, o visą regioną sudaro 26 susijungę miestai. Sunku įsivaizduoti tokią didybę, kartais sunku orientuotis toje galybėje be google žemėlapių. Visada norėjau pamatyti, kaip atrodo gyvenimas toje kitoje žemės pusėje.
Japonai labai paslaugūs, santūrus, mandagūs mieli žmonės pagarba kitam žmogui yra vienas svarbiausių dalykų. Kaip ir taisyklės, pagarba gamtai, saugumas. Pagarba iliustruoja vienas paprastas pavyzdys: pasibaigus pusryčiams viešbutyje, visas virtuvės personalas išeina į salę, padėkoja valgiusiems, nusilenkia ir susirenka kas liko.
Vienoje rameno užeigoje, prabangiame Harajuku rajone, mielai stebėjau atsisveikinimo ritualą, kuriame neišvengiamai vėliau ir pats sudalyvavau: klientui pakilus nuo stalo išeiti, padavėja sušukdavo „Arigato gozaimasu!“ (ačiū labai), tada prie jos prisijungdavo virėjai ir jau išeinat pro duris palydėdavo visas padėkų choras.
Nei vienoje kelionėje nesu aplankęs tiek šventyklų, kiek Tokijuje. Bet nėra čia kuo stebėtis, japonų gyvenimas labai artimai susijęs su religija. Pagrindinė, senoji religija yra šintoizmas, ji paremta gamta ir gamtoje gyvenančiomis dvasiomis. Viskas kažkiek primena mūsų pagonybę. Antroji religija budizmas atkeliavo kiek vėliau. Abi jos glaudžiai susijusios ir dažnas japonas švenčia ir vienos, ir kitos religijos šventes. Net patys japonai nelabai gali paaiškinti kas yra šintoizmas, nes jiems tai tiesiog gyvenimas.
Pripratus prie Europos, Tokijuje dažnai nustebdavau, kad metro vagone aplink būdavo vien tik japonai, restoranuose ir parduotuvėse aptarnaudavo japonai. Daugiausia turistu sutikau elektronikos ir animė sostinėje Akihabara rajone. Vienoje kavinėje prie manęs priėjo pora amerikiečių, jie buvo labai pasiilgę anglų kalbos…
9 dienos pralėkė neįtikėtinai greitai, ar dar grįšiu? Tikrai ir dar ne kartą. Nors atrodė, kad visko tiek daug pamačiau, manau kad tai tik kokie 5% visko, ką galima pamatyti Japonijoje. Kitiems kartams liko dar nemažai.
Taip pat turiu padėkoti Andriui Geležauskui – gidasjaponijoje.com, kuris pats to nežinodamas man labai padėjo keliauti, todėl bus sąžininga jai jį truputį pareklamuosiu.
Daugiau kelionių ir vaizdų rasite: https://www.instagram.com/evaldascinga/
Kelionė į Japoniją – kainos ir kita praktinė informacija
Japonija mums atrodo labai tolima ir labai brangi. Tiesa sakant, brangiausia dalis yra lėktuvo bilietai. Kainos prasideda nuo 650 eurų ir tik didėja, todėl jei planuosite, tai pradėkite bent prieš pusmetį.
Kainos Japonijoje nėra didelės, net gal sakyčiau mažos, nes daug kas kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Įėjimas į kaikurias šventyklas yra mokamas, 300 jenų atrodo daug, bet mūsų pinigais tai tik apie 3 eurus, įėjimas į Ueno zoologijos sodą kainuoja 400 jenų, įėjimas į Hamarikyu sodą 400 jenų. Ramenas rameno užeigose kainuos 850 – 1000 jenų.
Daugiausia kainuos metro, o jei nuspręsite daugiau pakeliauti po visą Japoniją, brangiai kainuos greitieji traukiniai, tačiau galima nusipirkti traukinių pasą ir labai nemažai sutaupyti.
- Eismas Japonijoje vyksta kaire puse. Ir ne tik gatvėje, taip pat ant šaligatvių, taip pat leidžiantis į metro, ant eskalatorių, visur būtina laikytis kairės, japonai labai mėgsta tvarką. Kai kuriose metro stotyse, kur labai intensyvus eismas judėjimo kryptis keičiasi, apie tai jus perspės ženklai, arba iš priekio ateinanti minia.
- Metro labai nemandagu kalbėti telefonu, visuose metro pamatysite ženklus, kad būtina išjungi telefono garsą.
- Einant gatve rūkyti nemandagu, o daugelyje vietų rūkyti draudžiama, šiam žalingam įpročiui yra išskirtos specialios rūkymo vietos. Apie tai, kad gatvėje rūkyti draudžiama jus perspės ženklai ant šaligatvio.
- Labai nemandagu valgyti einant, arba valgyti metro. Japonai labai gerbia maistą, todėl geriau raskite kur prisėsti ir ramiai pavalgykite.
- Mieste nerasite šiukšliadėžių, šiukšlių irgi nerasite. Japonams įprasta šiukšles nešiotis su savimi, tikriausiai pamenate vaizdus, kai po futbolo varžybų japonai sutvarko savo sektorių ir išsineša šiukšles. Šiukšles galima išmesti maisto prekių parduotuvėse, butelius nuo gėrimų galima išmesti prie pardavimo automatų.
- Dar apie pardavimo automatus: paskaičiuota, kad 23 japonams tenka vienas pardavimo automatas.
- Daugelis maisto prekių parduotuvių „Family mart“, „Seven eleven“ dirba visą parą, ten galima pasišildyti nusipirktą maistą, prisėsti ir pavalgyti, pasidaryti kavos, išsigryninti pinigų, pasipildyti transporto korteles. Parduotuvėlės mažos, bet jų pilna visur.
- Angliškai japonai nekalba. Na kaip, jie atrodo supranta, tačiau dėl nacionalinio santūrumo jiems nedrąsu kalbėti, todėl jei ko nors paklausite, greičiausiai pamatysite prieš save telefoną su Google vertėju. Žinoma yra vietų kur susikalbėti pavyks, bet nebūtinai į jas užsuksite.
- Viešojo transporto kortelės. Tokijuje galioja net kelios, su jomis galima važiuoti metro, galima atsiskaityti už prekes maisto prekių parduotuvėse. Populiariausios yra Pasmmo ir Suica, bet yra jų ir daugiau. Paprasčiausiais būdas, jei naudojatės Apple pay, arba Google pay prisidėti tokią kortelę į virtualią piniginę, taip nereiks sukti galvos ieškant vietų kur ją papildyti, galėsite prisidėti pinigų tiesiai iš savo sąskaitos. Perkant fizinę kortelę reikia įnešti depozitą kuris nėra grąžinamas.
- Keliaujant po Tokiją siūlau naudotis Google maps, vien tam, kad patogiau susiplanuotumėt maršrutą ir greičiau rastumėt įėjimus/išėjimus iš metro.
- Verta turėti grynų pinigų, žinoma maisto prekių parduotuvėse be problemų susimokėsite kortele, bet rameno užeigose prireiks grynų, perkant suvenyrus, lankant šventyklas jų irgi prireiks.
- Apsipirkinėjant tax free parduotuvėse reikia turėti pasą, mokesčių grąžinimo dokumentus galima susitvarkyti tik atskridus oro uoste. Ieškokite asistentų, jie maloniai jums padės. Mokesčiai grąžinami perkant už nemažiau kaip 5000 jenų.
- Prieš skrisdami susitvarkykite įvažiavimo deklaraciją internetu, tai galima padaryti ir oro uoste, tačiau tokių pildančių bus minia, o po 12 valandų skrydžio greičiausiai norėsis kuo greičiau į gryną orą, sutaupysite laiko.
- Geriausias laikas keliauti į Japoniją. Pavasarį, kovo pabaiga, balandžio pradžia, sakurų žydėjimas, gal dar pavyktų ir šiemet, bet skrydžių ir viešbučių kainos tam laikui jau kosminės. Ruduo, spalio pradžioje dieną oro temperatūra būdavo 27-29, naktį 20-22, jei atvyksite lapkričio mėn., tikėtina pamatysite kitą gamtos stebuklą, rudenėjančius medžius. Vasarą Japonijoje labai karšta ir keliauti gali būti ne taip malonu.
- Mobilusis ryšys Japonijoje brangus, galite pirkti vietinę sim kortelę, arba nusipirkti tarptautinį esim’ą, kuri paprasta įsiinstaliuoti į telefoną. Tokiu būdu už maždaug 12 eurų turėsite 5 GB mobiliųjų duomenų.
- Daugelis šventyklų ir parkų Japonijoje užsidaro 16-17 val.
- Japonai nešioja kaukes. Tai nėra Covid palikimas. Kaukes jie nešiojo dar gerokai prieš pandemiją.
Nuoroda į google žemėlapius su visomis lankytomis vietomis: https://maps.app.goo.gl/962aZ5RtpABHR97i6
Lankytinos vietos Tokijuje
Senso-ji šventykla, Nakamise dori gatvė ir Asakusa rajonas
Pirmasis objektas kurį aplankiau buvo Senso-ji šventykla, nes gyvenau netoliese. Tiksliau pirma buvo Nakamise dori gatvelė su ten esančiomis suvenyrų ir įvairiausių dalyku parduotuvėmis, vedanti link šventyklos. Gatvelėje galite greitai nupirkti visų įmanomų suvenyrų visai savo giminei ir dar daugiau. Nakamise dori pasitinka didžiuliais Kaminarimon griaustinio vartais. Galima sakyti, kad tai viena seniausių Tokijo gatvių, atsiradusi dar 18 amžiaus pradžioje. Gatvės gale jau iš tolo matosi Senso-ji šventyklos stogas.
Sens-ji yra seniausia ir svarbiausia budistų šventykla Tokijuje skirta deivei Kannon. Pagal legendą, 628 m. po Kr. du žvejai, broliai Hinokuma Hamanari ir Hinokuma Takenari, Sumidos upėje rado Kanono statulą. Jų kaimo vadas Hadžino Nakamoto pripažino statulos šventumą ir įamžino ją perstatydamas savo namą į mažą šventyklą Asakusoje, kad kaimo gyventojai galėtų garbinti Kannon. Pirmoji šventykla buvo įkurta 645 m., todėl ji yra seniausia šventykla Tokijuje. Kasmet šventyklą aplanko apie 30 milijonų turistų.
Apžiūrėju šventyklą siūlau pasivaikščioti po už jos esanti rajoną. Tai savotiškas Tokijo senamiestis, jei būtų sekmadienis, galite sutikti nemažai tradiciniais rūbai apsirengusių šeimų, taip pat sakoma kad šiame rajone dar vis dirba geišos, tačiau gyvai jų pamatyti greičiausiai nepavyks. Gatvelėse nemažai įvairiausiu parduotuvėlių, kavinių, kažkokiu būdu ten net tilpo atrakcionų parkas, beje pats seniausias Japonijoje.
Hamarikyu sodas, Ginza rajonas
Nepaprasto grožio gamtos oazė Tokijo centre iš vienos pusės apsupta Ginza rajono dangoraižių ir Tokijo įlankos iš kitos. Kadaise priklausęs Tokugawa šeimai ir buvęs uždaras, dabar yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Įėjimas į parką yra mokamas, bet tie 3 eurai už tokį grožį yra juokinga kaina.
Išėjus iš sodo siūlau neskubant pasivaikščioti po Ginza rajoną, tokį Tokijo Manhataną su visom įmanomom garsiausių prekinių ženklų parduotuvėm.
Meiji Jingu šintoistų šventykla, Harajuku rajonas
Meiji Jingu šventykla dar viena gamtos oazė Tokijo centre, didžiulis 70 hektarų miškas kurio centre stovi šventykla skirta imperatoriaus Meidži ir jo žmonos imperatorienės Šoken garbei. Pirmoji šventykla buvo sugriauta antro pasaulinio karo metu, atstatyta 1958 metais visų Japonijos gyventojų lėšomis.
Parkas savo dydžiu man priminė Niujorko centrinį parką.
Tokijo metropoliteno pastatas – apžvalgos aikštelė
Norint suvokti Tokijo dydį verta pažiūrėti į jį iš aukštai, mokamai tai padaryti galima iš Tokyo sky tree, iš Eifelio bokštą primenančio Tokyo tower, arba pakilus į Tokijo metropoliteno apžvalgos aikštelę. Apžvalgos aikštelės lankymas visiškai nemokamas, tereiks tik truputėlį pakentėti stovint eilėje, o vėliau jus palydės, įsodins į liftą ir mandagiai pakels į 45 aukšte esančia apžvalgos aikštelę.
Shibuya pėsčiųjų perėja, Hachiko skulptūra, Shibuya stotis
Kiekvienas miestas turi savo Times skverą, Tokijuje tai neabejotinai Shibuya „plaktos kiaušinienės“ pėsčiųjų perėja. Yra paskaičiuota, kad vienu metu visomis kryptimis perėją kerta apie 3000 žmonių, o per visą dieną 300 000. Būnant ten, susidarė toks įspūdis, kad dalis tų žmonių tiesiog vaikšto pirmyn-atgal ta perėja ir tai labai smagu. Dažniausiai einama su telefonu save filmuojant. Šiaip lyg ir nieko tokio ypatingo, bet pamatyti tokį srautą žmonių nors kartą gyvenime verta.
Visai šalia Shibuya stoties yra paminklas ištikimajam šuneliui Hachiko, paminklas pastatytas toje vietoje, kur anot istorijos Hachiko laukdavo savo šeimininko.
Desertui – Shibuya stotis. Prie praktinių patarimų rašiau apie judėjimo puses metro stotyse, tai ypač galioja Shibuya stotyje, kiekvieną diena per šią stotį keliauja 3 milijonai keleivių, tai mums sunkiai įsivaizduojamas žmonių kiekis, kad būtų paprasčiau suprasti įsivaizduokite Gedimino prospektą Kaziuko mugės metu ir kaip jis atrodytų, jei visa ta masė žmonių greitu žingsniu žygiuotų į kurią nors pusę. Verta tai pamatyti, ypač apie 18 val., kai visi keliauja iš darbų.
Pats Shibuya rajonas yra labai spalvingas, daug barų, daug klubų, naktimis ten verda naktinis gyvenimas.
Omoide Yokocho, Shinjuku Golden gai, Shinjuku rajonas
Omoide Yokocho – prisiminimų gatvelė, viena iš nedaugelio Tokijuje likusių vietų, kur galima pamatyti, kaip miestas atrodė iškart po karo. Labiausiai verta užsukti vakare, kai atsidaro visi gatvelėje esantys barai, o jų yra apie 60, tiesa barai tokie nedideli, kad ne į kekvieną pavyks įtilpti.
Į prisiminimų gatvelę panašus yra Shinjuku golden gai – aukso miestas. Lūšnynų barų rajonas kurio gatvelėse sunku prasilenkti, bet būtent čia galite pamatyti Tokiją iki ekonominio sprogimo. Rajonėlyje yra apie 200 barų, į kuriuos irgi sunku įtilpti, nes visi jie maži, turistams ši vieta yra tikra egzotika. Tiesa baruose nėra labai pigu.
Visas Shinjuku rajonas užburia reklamomis ir žmonių miniomis, rajone yra ir raudonųjų žibintų kvartalas, tiesa nuogybių ten nepamatysite, o jei žioplinėsite, gal net prarasite pinigų. Nors Tokijas yra vienas saugiausių miestų pasaulyje, tačiau Kabuki-cho patruliuojanti policija ir gatvėse įrengti garsiakalbiai perspėja nepasiduoti pagundoms ir vilionėms, kurios gali brangiai kainuoti.
Harajuku rajonas, Takeshita gatvė
Harajuku man priminė Eliziejaus laukus. Tokijo stiliaus ir mados sostinė, su visomis įmanomomis ir neįmanomomis pasaulio mados namų parduotuvėmis, prie kurių tįsta lankytojų eilės, o žmonių jūra nurimsta tikriausiai tik naktį.
Šalia yra viena ypatinga gatvelė, kurioje renkasi animė gerbėjai ir stileivos, dažniausiai sekmadieniais.
Papildyta. Vėl šiame gyvybingame rajone apsilankiau po pusės metų, visiškai eilinę darbo dieną, bet žmonių kiekis gatvėse buvo nei kiek ne mažesnis nei savaitgalį.
Gotokuji – legendinio mojančio katino šventykla
Gal sakau jau laikas išvažiuoti iš miesto? Nors Gotokuji yra tas pats Tokijas, tačiau ten nuvažiavęs jautiesi kaip kaime, siauros gatvelės, kuriose vos telpa ir taip maži automobiliukai, o per vidurį miestelio kursuoja traukinys.
Tai ko gi ten važiuoti? Pamenat mojančio katino figurėlę, Maneki-neko. Kviečiantis katinas, laimės linkintis katinas. Būtent čia gimė legenda apie jį. Laimės reikia visiems, todėl greitai jį nukopijavo kinai. Vėliau vietnamiečiai. Tačiau tikrieji jo namai čia Gotokuji. Daugelis klaidingai mano, kad katinas moja, iš tikro jis kviečia, na taip bent jau sakoma legendoje.
Seniai Japonijoje buvo Gotokudži šventykla, kurioje gyveno vienuolis su savo kate Tama. Šventykla buvo labai skurdi, jau pradėjusi griūti, tačiau vienuolis sąžiningai vykdė savo pareigas ir dalijosi mažomis savo maisto porcijomis su kate.
Vieną dieną lordas Naotaka Li ėjo pro Gotokudži šventyklą, kai staiga prasidėjo audra. Jis pasislėpė po medžiu, o tuo metu vienuolio katė išsliūkino iš šventyklos ir pakėlė letenėlę, kviesdama valdovą užeiti vidun. Lordas labai susidomėjo šios katės nepaprastu elgesiu ir nuėjo į šventyklos kiemą, kad galėtų iš arčiau pamatyti katę. Kai Naotako Li stovėjo priešais Tamą kieme, žaibas trenkė į tą medį po kuriuo jis glaudėsi nuo audros. Suvokęs, kad katė išgelbėjo jo gyvybę, lordas Li tapo šventyklos globėju taip nulėmęs jos klestėjimo pradžią.
Labai graži šventykla, kurią verta aplankyti. Šimtai skirtingo dydžio katino figurėlių, kurių galite nusipirkti šventyklos parduotuvėje. Tiesa kaip ir visos, šventykla užsidaro 16 val.
Kamakura, Kotoku-in didžiausia Budos skulptūra
Kamakura – toliausiai kur pavyko nukeliauti visos kelionės po Tokiją metu. Kamakura tai miestas prie Ramojo vandenyno, senoji Japonijos sostinė nuo Tokijo nutolusi beveik 100 km. Visai verta jai paskirti vieną dieną ir aplankyti kelis lankytinus objektus.
Iš Tokijo siūlyčiau važiuoti į Fujisawa, tuomet išėjus iš stoties sėsti į sena elektrinį traukinuką Enoshima ir pajusti kelionės traukinu malonumą. Ypatinga kelionėje yra tai, kad šis traukinukas važiuoja lėtai, vingiuoja vandenyno pakrante ir labai arti gyvenamų namų, vietomis palei pat balkonus ir net atrodo galėtum paspausti ranką ten sėdinčiam japonui.
Išlipkite Hase stotyje ir keliaukite pamatyti didžiausios Budos skulptūros Kotoku-in. 121 t. tiek sveria įspūdingo didžio Budos skulptūra, įėjimas į šventyklą mokamas. Apžiūrėjus galima traukti atgal į stotį, ar užsukti į Hase-dera šventyklą su įspūdingu japonišku sodu.
Iš stoties galima važiuoti iki Kamakura stotelės. Kamakuroje yra kelios šventyklos, viena Tsurugaoka Hachimangu centrinės alėjos gale, o kita, Hokokuji miesto pakraštyje, ji ypatinga tuo, kad turi bambukų giraitę kurią prižiūri vienuoliai. Pasiekti ją gali būti kiek kebliau, bet galima nuvažiuoti vietiniu autobusu.
Grįžus į Kamakurą siūlau apžiūrėti didingai ant kalno stovinčia Tsurugaoka Hachimangu šventyklą o po to prasieiti centrine Kamakuros gave, kurios viduriu eina pėsčiųjų alėja apsodinta sakuromis, eidami alėja prieisite Ramųjį vandenyną ir savo dieną galėsite užbaigti maudynėmis.
Ueno parkas, Uno zoologijos sodas
Ueno parke kuriame šiaip gražu pasivaikščioti arba paplaukioti tvenkinyje yra ir zoologijos sodas. Nesu zoologijos sodų mėgėjas, nes man gaila nelaisvėje laikomų gyvūnų, tačiau Ueno zoologijos sode yra net keturios pandos, tik dėl jų ryžausi apsilankyti. Žinoma truputį graudžiai juokinga, nes atstovėjęs pusvalandį eilėje pamačiau dvi miegančias pandas, todėl kitoje eilėje jau nebelaukiau, nes buvo nemenka tikimybė, kad po valandos laukimo galiu pamatyti kitas dvi miegančias pandas.
Jei mėgstate zoologijos sodus, Ueno zoologijos sodas tikrai vertas apsilankymo dėl daugybės ten laikomų gyvūnų, kurių šiaip nelabai kur pamatysi. Apsilankymas zoologijos sode kainuoja juokingus 4 eurus.
O jei jums irgi nepatinka zoologijos sodai, parke pilnai laisvėje gyvenančios įvairiausios gyvūnijos.
Turgus, gatvės ir tiesiog miestas
