Žiemą miškas atrodo kaip išmiręs – tylu tylu. Tik kažkur praskrisdamas krankteli varnas, o nudžiūvusiose eglėse pypteli genys. Daugiau gyvybės žvėrių jaukinimo aikštelėse, kur papilta grūdų ir lankosi zylės, bukučiai, geltonosios startos.
Užtat kaimuose ir miesteliuose prie žmonių iškeltų lesyklų – tikras knibždėlynas. Lašinius doroja net keturių rūšių zylės, iš kurių dažniausios – didžiosios, užtat dar vadinamos lašinukėmis. Lašinių mėgėjai yra ir visur sutinkami didieji margieji, retoki, Vainagiuose stebėti vidutinieji geniai. Didžiausias skanumynas zylėms, bukučiams, žaliukėms, svilikams yra saulėgrąžos, kurias jie sulesa pirmiausiai. Geltonosios startos, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, paprastieji ir šiauriniai kikiliai lesa kvietines ir miežines kruopas. Juodojo ir smilginių strazdų delikatesas yra sušalę obuoliai. Kėkštai lesa sutrupinto batono gabalėlius.
Miesteliuose, kaimų ir miško lesyklose ar šalia jų žiemą lankosi iki dvidešimt paukščių rūšių. Tarp jų retai žiemojantys paprastieji kikiliai, Kurtuvėnų dvaro sodyboje lašiniais pasivaišinti atskrendanti pilkoji meleta. Paminėtinas ir „lesyklų inspektorius“ – paukštvanagis, iš kažkur atsirandantis netikėtai ir lesykloje besitaikantis sučiupti užsižiopsojusį paukštelį.
Paukščius lesinti žiemą svarbu ne tik norint juos išsaugoti, pasigrožėti. Jei turime sodą, sparnuočiai labai naudingi. Kai atšilus ištirpsta sniegas, zylės mažiau lankosi lesyklose, o dalį laiko praleidžia ieškodamos maisto sodo medžių kamienuose ir šakose, po atšokusia žieve ir plyšiuose. Pasibaigus žiemai, zylės ir karklažvirbliai peri inkiluose ir išveda ne po vieną vadą. Zylių vados labai gausios, o maistą vaikams paukščiai surenka sodo medžiuose nuo šakų ir lapų. Todėl, maitindami paukščius žiemą ir iškeldami inkilų pavasarį, galime tikėtis sveikesnių vaisių, nenaudojant chemikalų.
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija
Vidmanto Lopetos nuotraukos
