Autostogos – toks žodis, kurį išgirdau visai neseniai. Jis toks pat naujadaras kaip ir prieš keletą metų išpopuliarėjusios darbostogos, kurios vieniems tiko ir patiko, kitiems, nelabai, tačiau, mano manymu, jos yra iškirtinai geras dalykas, leidžiantis įprastoje kasdienybėje suderinti darbus, įsipareigojimus ir kokybiško poilsio veiklas, nelaukiant atostogų. Tai va, toks pats geras dalykas yra ir autostogos – kai tu keliauji savo automobiliu, laisvas ir nepririštas prie traukinių ar lėktuvų grafikų, laisvai planuoji, tada persigalvoji, pagal aplinkybes ir nuotaiką, vienur užtrunki, kitur išvyksti anksčiau, vežiesi krūvą daiktų, kurių galbūt ir neprireiks, tačiau tu jausiesi ramiau, nes juos turi. Na, ir dar vienas bene svarbiausias argumentas – jeigu keliauji su vaikais ir dar, galbūt, šunimi, katinu ar šešku, keliaujant nuosavu automobiliu, transporto išlaidos gaunasi tikrai mažesnės, negu skrendant lėktuvu.
Taigi, šį kartą kelionės tikslas – Danija – Hanso Kristiano Anderseno ir Lego šalis. Trumpų atostogų į Danijos sotinę Kopenhagą išsiruošėme visa šeima – du suaugę, trys vaikai. Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių kelionei pasirinkome automobilį, o Kopenhagą nusprendėme pasiekti pačiu trumpiausiu ir tiesiausiu keliu – per Baltijos jūrą. Trys valandos kelionės nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir mes jau uoste. DFDS keltai tarp Lietuvos iš Švedijos krantų plaukia kiekvieną dieną – išplaukia 21 val. vakare, o 9 val. ryte jau būna Švedijos uoste Karlshamne. Savaitgaliais keltas šiuo maršrutu kursuoja du kartus per parą. Praktiškai, kaip autobusas kur nors Lietuvos kaime, todėl kelionę planuotis labai lengva. Nuo Karlshamno iki Kopenhagos apie dvi su puse valandos kelio automobiliu.
Kaip patyrėme, vienas didžiausių tokio keliavimo būdo pliusų yra tai, kad keltas iš Klaipėdos į Švediją plaukia per naktį – tu miegi patogiai išsiteisęs lovoje ir tuo tarpu judi link savo kelionės tikslo. Ir kelionė neprailgsta, ir išsimiegi linguojamas bangų, ir gali nusiprausti duše bei pasinaudoti tualetu savo kajutėje. Lygiai tas pats, kaip nakvynė viešbutyje, tik skirtumas tas, kad net miegodamas tu ir toliau keliauji tikslo link.
Kadangi mūsų šeima didelė – ir asmenų skaičiumi ir vaikų amžius jau nebe mažylių, apsistojome dviejose kajutėse – tėvai dvivietėje „Commodore De Luxe“ klasės, o 3 vaikai – keturvietėje. Niekada nebuvome plaukę laivu, tad nelabai žinojome, ko tikėtis ir, turiu pripažinti, tikėjomės truputį blogiau – ankštų kajučių, asketiško „metalinio“ laivo interjero, jūros ligą sukeliančio laivo siūbavimo, na, ir iš esmės nelabai patogios kelionės, kurią tiesiog reikės ištverti, kaip ir skrydį lėktuve, bet likome maloniai nustebinti. Abiejose mūsų kajutėse buvo pakankamai erdvūs dušai ir tualetai, visur labai švaru, o de Luxe kajutė netgi buvo didesnė negu kambarys viešbutyje Paryžiaus centre, kuriame buvome apsistoję paskutinės mūsų kelionės metu! Ir bangavimo visiškai nesijautė – jūra buvo rami, keltas plaukė stabiliai ir nesiūbavo.
Kelte tai pat įrengta laisvalaikio erdvė su skaitykla, staliukais, televizoriais (mūsų kelionės į priekį vakarą, kaip tik tiesiogiai transliavo krepšinio varžybas!), restoranas, baras, parduotuvė, mažylių žaidimų kambarys, pusryčių ir vakarienės erdvė. Pastaroji veikia savitarnos ir švediško stalo principu – maisto pasirinkimas tikrai gausus, įvairus, viskas šviežia, gaminama čia pat kelto virtuvėje, ir skanu. Ir kaina šeimai – labai draugiška. Pusryčių ir vakarienės erdvė įrengta laivo pirmagalyje, todėl pusryčiaujant buvo labai smagu pro langus stebėti, kaip artėjame prie Švedijos krantų.
Kaip jau rašiau nelabai žinojau, ko tikėtis iš laivo, tad likau maloniai nustebinta – visos erdvės estetiškai įrengtos, erdvios, švarios ir tvarkingos. Dar būtų visai smagu pamėginti keliauti vasarą, kai oras jau šiltas, o atvirame denyje galima degintis… na, bet čia gal jau labiau skamba kaip kokybiško laiko (quality time) planas dviem, leistis šiuo keltu į mini kruizą po Baltijos jūrą, vaikus ir šunis palikus pasidžiaugti močiutėms. O paskui į tokį kruizą išleisti močiutes!
Pasiekę Karlshamną, užtrukome apie 20 min. eilėje prie patikrinimo punkto ir jau riedėjome link Kopenhagos.
Tiek Švedijoje, tiek Danijoje keliai nemokami, išskyrus tiltą per Eresundo (Öresund) sąsiaurį, jungiantį abiejų valstybių krantus. Leidimą, artėdami prie jo, nusipirkome internetu ir pravažiavome be sustojimo, nes automatizuota sistema tiesiog nuskaitė mūsų automobilio numerius, kuriuos nurodėme pirkdami leidimą.
Pervažiavę vieną ilgiausių tiltų Europoje (7,845 km) ir po to dar tunelį po jūra, iš karto atsidūrėme Kopenhagoje. Miestas – kaip iš paveikslėlio – neaukšti žavūs raudonų plytų namai, kai kurie nudažyti ryškiomis spalvomis, rantytais stogais ir baltabriauniais langais. Priminė namukus iš Lego konstruktoriaus! Su vaikais nusprendėme, kad būtų nenuostabu, jeigu Kopenhagos senamiesčio architektūra įkvėpė Lego kūrėjus. Greta senųjų pastatų į akį krito skoninga ir estetiška klasikos ir šiuolaikiškumo dermė ten, kur senieji pakrantės laivybos ar kiti pastatai buvo išplėsti ir pritaikyti šiandienos poreikiams moderniais priestatais.
Kopenhagos senamiestis paliko jaukiai kompaktiškos vietos įspūdį – viską gali pasiekti pėsčiomis arba išsinuomoti dviratį. Beje, Kopenhaga išsidėsčiusi dviejose salose, kurias skiria siauras jūros ruožas. Abi salas jungia net keletas tiltų, kurie visi yra pakeliami, kad galėtų praplaukti laivai. Jūros ruožas dar išsišakoja į daugybę kanalų, įsiterpiančių į senąjį miestą, su prieplaukomis ir jose prišvartuotais laivais.
Vykdami į Danijos sostinę, svarstėme, ką norėtume apžiūrėti ir pamatyti, atsižvelgiant į tai, kad čia būsime tik parą, kad yra pavasaris ir parkai dar nepražydę, o oro sąlygos gana permainingos. Štai, ką išsirinkome, aplankėme ir mums patiko, taip pat tai, ką nusprendėme palikti kitam kartui ir sezonui.
Rosenborgo pilis – 17 a. pradžioje karaliaus Christiano IV pastatyta pilis, kurioje eksponuojami per visą tą laiką Danijos karališkosios šeimos sukaupti seniausi, gražiausi, rečiausi daiktai bei jų kolekcijos. Visuomenei atviras muziejus pilyje veikia nuo 1838 m.! Mums didžiausią įspūdį čia paliko tai, kad visi eksponatai pilyje-muziejuje yra originalūs, ne atkurtos replikos, o tikri Danijos karališkosios šeimos nuo 17 a. pradžios naudoti daiktai, baldai ir autentiški interjerai. Pilies rūsyje eksponuojamos karališkosios regalijos ir brangenybės – auksinės karūnos, diademos, sagės, auskarai, vėriniai, todėl įėjimą į rūsį saugo kareiviai su automatais, o pati ekspozicija išdėstyta kambaryje – saugykloje su storomis seifinėmis durimis.
Prie Rosenburgo pilies yra centrinis miesto parkas – elegantiškas Karalių sodas (Kongens Have) su suformuotomis alėjomis ir gėlynais, vandens telkiniais, skulptūromis ir vaikų žaidimų erdvėmis. Jame smagu pasivaikščioti ir iš įvairių perspektyvų pasigrožėti pilimi, tačiau tenka pripažinti, kad visas šio parko grožis atsiskleidžia šiltuoju sezonu, kai gamta visiškai atsibunda, sužaliuoja ir sužydi.
Nyhavn krantinė – turbūt pati žymiausia krantinė Danijoje, praktiškai tapusi simboliu, nes dažniausiai Daniją atstovaujanti nuotrauka yra spalvotų namų virtinė kanalo su prišvartuotais laivais krantinėje.
Lego parduotuvė senamiestyje (jų čia tikrai ne viena) – nes, kaip bežiūrėsi, Lego yra vienas ryškiausiai Daniją visame pasaulyje atstovaujančių ženklų. Čia, žinoma, duoklė vaikams, kurie jau nors nebe mažiukai, bet Lego yra Lego. Net ir mums suaugusiems buvo įdomu pasižiūrėti sukonstruotus eksponuojamus rinkinius, o vaikai galėjo susikurti ir namo parsivežti savo individualią Lego figūrėlę.
Senamiesčio gatvelių raizgalynė – čia praėjome ir Apvalųjį bokštą (Rundetaarn), kurio viršuje įsikūrusi seniausia Europoje vis dar veikianti observatorija, o į viršų veda ne laiptai, o spiralinis takas, Christiansborgo pilį, kurioje posėdžiauja Danijos Parlamentas, 1648 metais įsteigtą Karališkąją biblioteką ir jos įspūdingą kiemą, senutėlius fachverkinės architektūros namus, kurių vienas atrodė taip, kad laikosi nenugriuvęs tik todėl, kad jį iš dviejų pusių prilaiko naujesni pastatai – toks suklypęs jis buvo, bet dar prižiūrimas ir gyvenamas!
Ką pasilikome kitam kartui, nes nebeužteko laiko, žingsnių, jėgų, arba pavasarinio oro.
Tivoli parkas – 1843 m. įsteigtas seniausias ir gražiausias Danijos pramogų parkas yra trečias seniausias ir vis dar veikiantis pramogų parkas pasaulyje. Pačiame Kopenhagos centre įsikūrusiame parke rengiamos įvairios programos, spektakliai ir efektingi proginiai (Kalėdų, Helovyno ir pan.) festivaliai, veikia daugiau negu 30 atrakcionų, o teritorija su sodais ir pasakiškais pastatais driekiasi daugiau negu 8 hektarus. Tivoli parką palikome kitai kelionei vasaros metu, kai atsiskleis visas žydinčių jo sodų grožis, nes visgi tai labiau šiltojo sezono lankytina vieta.
Nacionalinis Danijos akvariumas arba kitaip jūrų muziejus (Den Blå Planet) Kopenhagoje. Iš informacijos jų tinklapyje atrodė labai įspūdingai, tačiau jam reikėjo suplanuoti ir skirti beveik visą dieną, tad irgi liko kitam kartui.
Grįždami iš Kopenhagos dar trumpam stabtelėjome Malmėje, kurioje šiais metais vyks Eurovizijos finalas, ir vakare jau buvome Karlshamno uoste, pasiruošę keliauti namo. Grįžome į Lietuvą patogiai miegodami, linguojami bangų.
Sprendimai, dėl kurių šioje kelionėje labai džiaugėmės:
- Keliauti automobiliu ir dalį kelio į Daniją įveikti DFDS keltu – tiek laiko, tiek patogumo, tiek finansų atžvilgiu, keliaujant su visa šeima apsimokėjo labiau.
- Pusryčius pavalgyti kelte, plaukiant, – taip sutaupėme apie porą valandų kelionės laiko ir galėjome iš karto išsilaipinę iš laivo leistis į kelią link Kopenhagos.
- Apsistoti Kopenhagos centre, viešbutyje su stovėjimo aikštele, kad palikus automobilį, galima būtų pėstute tyrinėti miestą, eiti rytinės kavos arba romantiškai pasivaikščioti krantine vakare.
- Keliauti dar truputį iki turistinio sezono pradžios, nes nereikėjo stovėti eilėse prie lankytinų objektų. Oras žinoma tokiu metu yra loterija, bet apsiginklavus principu „nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“ ir į automobilio bagažinę įsidėjus žiemines striukes ir skėčius, dėmesį sutelkus ne į orą, o į įspūdžius, viskas yra puiku!
Beje, į keliones automobiliu mes dažnai imame ir šunį, tačiau šį kartą nebuvome tikri, kaip pavyks suderinti šuns poreikius kelionėje keltu. Bet paaiškėjo, kad be reikalo, nes DFDS keltai priima keliautojus su šunimis, tokių ne vieną sutikome, tik tokiu atveju reikia apsistoti specialioje kajutėje pritaikytoje kelionėms su gyvūnais arba palikti augintinį gyvūnų viešbutyje kelte. Pavedžioti šunis čia galima atvirame viršutiniame laivo denyje. O Kopenhagoje beveik visos apsistojimo vietos, kuriomis domėjomės priėmė su augintiniais, daug sudėtingiau buvo rasti turinčią automobilių stovėjimo aikštelę! Tad kitą kartą į kelią galės leistis ir mūsų šunelis Leo.
Reziumuojant, ši kelionė buvo pilna pirmų kartų: pirmą kartą plaukti laivu atviroje jūroje, pirmą kartą, keliaujant automobiliu, įveikti tokį didelį atstumą keltu vandens keliu, pirmą kartą aplankyti Kopenhagą. Kaip ir visi pirmi kartai šios patirtys kėlė tuos pačius jausmus: truputį netikėtumo, truputį susijaudinimo, truputį nerimo ir daug džiaugsmo. O grįžus – didžiulį norą keliauti vėl.
#reklamakuriaisbandemepatys