Jei peržvelgtume savo krašto laidojimo vietas, rastume pavadinimų įvairovę: kapinynai, senkapiai, pilkapiai, milžinkapiai, markapiai, žydkapiai, prancūzkapiai, švedkapiai, senosios kapinaitės… Kartais mes tai galime įvardinti bendriniu pavadinimu „pilkapiai“, supilti kapai.
Lietuvoje apstu žemės lopinėlių, kuriuose ilsisi gentainiai, atėjūnai ar giminės. Regioninių parkų teritorijose taip pat gausu archeologinių palaidojimų vietų, tiesa, jos pasiskirstę netolygiai – tai priklauso nuo konkrečios vietos istorinės raidos, taip pat ir nuo geologinės-gamtinės aplinkos. Štai Sirvėtos regioniniame parke registruoti tik 3, o Gražutės regioniniame parke – net 49 įvairaus tipo saugomi laidojimo paminklai. Visoje Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamoje teritorijoje jų yra apie 107! Tačiau dėl tiesos reikia suprasti, kad istoriniuose metų vingiuose ne viskas už paveldo apsaugą atsakingų institucijų buvo laiku ir tinkamai sužiūrėta, užregistruota, ne viską pavyko išsaugoti. Tad šiandien iššūkių saugant mūsų bendrą paveldą nestinga. Miško priešgaisrinės juostos arimo metu apgadintas pilkapis, fermos kiemo vidury „atsidūręs“ kapinynas, kelią tiesti „trukdantys“ senkapiai… Tai tik dalis problemų, su kuriomis susiduria saugomų teritorijų atsakingų sričių specialistai.
Gyvename pokyčių laike, kur diskusijos ir kompromisai yra turbūt geriausiais būdas rasti bendrus sprendimus. Ir negalima nepasidžiaugti vis augančiu paprastų žmonių kultūrinio paveldo savimonės lygiu – tai ir lankomi bei pagerbiami primiršti pilkapiai, militaristinio paveldo entuziastų tvarkomi apleisti karių kapai, vietos bendruomenių pastoviai prižiūrimos senosios kaimų kapinaitės. Memorialinių paminklų parkų teritorijose daug, tinkamai prižiūrėti tegalime tik dalį jų, tad visada kviečiame prisidėti talkomis, idėjomis, patarimais.
Ypač skatintina naujų istoriškai svarbių objektų inventorizacija, vykdoma Kultūros paveldo departamento iniciatyva. Tai ypač pasakytina apie pilkapius, kurie dažnai lieka „turistiniame“ piliakalnių šešėlyje, nors jie, kartu su šventvietėmis, yra viena nedaloma visuma.
Na, o kol dalis pilkapių snaudžia palaimingoje miškų ūksmėje, atsisukime į vietas, kurios leidžia mums įsigilinti, įsijausti į senovės laidojimo prasmes ir būdus. Šiam tikslui puikiai tinka archeologų ištirti ir lankymui pritaikyti Asvejos regioninio parko Jutonių ar Žingių, Gražutės regioninio parko Salako ar Čepeliškių pilkapynai.
Gausesnės vizualinės medžiagos rasite parkų Lankytojų centruose. Tad kviečiame pažinti bei susipažinti su praeitimi, ypatingą dėmesį skiriant protėvių atminties paminklams – pilkapiams.
Audrius GRINSKIS
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus kultūrologas
Audriaus Grinskio nuotraukos