Liškiava — senas dzūkų miestelis, esantis 9 km. į šiaurės rytus nuo Druskininkų, kairiajame Nemuno krante. Istorikų ir archeologų duomenimis šioje vietovėje žmonių gyventa dar akmens amžiuje. Kasinėjant kalną rasta daug brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos šukių, kaulinių darbo įrankių ir papuošalų. Tai rodo, kad čia būta pirmykštės bendruomenės gyvenviečių. Manoma, jog čia gyveno senovės baltų gentis jotvingiai. Spėjama, kad Liškiavą XIII a. pradžioje įkūręs kunigaikštis Erdvilas. Liškiava minima rašytiniuose šaltiniuose jau nuo 1044 metų. Ant piliakalnio VI a. pr. Kr. – IX a. po Kr. stovėjo medinė pilis. Galima pamatyti išlikusius XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėtos statyti, bet po Žalgirio mūšio netekusios reikšmės ir nepabaigtos statyti mūrinės pilies griuvėsius. Pilis buvo numatyta statyti su keturiais bokštais. Tai būtų buvusi pati mažiausia iš visų Lietuvos pilių. Ant vieno iš piliakalnių, vadinamo Alkakalniu, Bažnyčios kalnu buvo aukuras Perkūnui ir kūrenama šventoji ugnis. Todėl kalnas dar buvo vadinamas ir Perkūnkalniu.
Kaimas pradėjo kurtis XV a. nes tuo laiku prasidėjo šio krašto kolonizacija. Dvaras įkurtas XV a. pabaigoje ir atiduotas Mykolui Glinskiui. 1509 m. Žygimantas Senasis Liškiavą iki gyvos galvos atidavė Slucko kunigaikštienei Anastazijai. XVI a. antroje pusėje dvarą valdė Mikalojus Radvila. Jis Liškiavos bažnyčią atidavė kalvinams. (1450 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, buvusi kaip Merkinės filija). M. Radvilos sūnums grįžus į katalikybę, po 1570 m. Liškiavoje kalvinizmo jau nebuvo kam remti. Nuo XVI a. II pusės iki 1624m. bažnyčia priklausė evangelikams reformatams. Iš pradžių Liškiava priklausė Merkinės parapijai, o 1644 m. jai suteiktos savarankiškos parapijos teisės. XVII a. dvarą valdė Fronckevičių – Radziminskų giminė.
1694-12-06 tuometinis Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosilla Liškiavos turtus užrašė Seinų dominikonams su sąlyga, kad šie įkurtų vienuolyną ir pastatytų naują mūrinę bažnyčią. 1697 – 04 – 22 testamentą, kuriuo paliko 300 tūkstančių auksinių pinigų bažnyčios statybai, patvirtino pas tuometinį popiežių ir Lietuvos — Lenkijos kunigaikštį. Po 1699 m. dominikonai tvirtai įsikūrė Liškiavoje ir pradėjo statybas. Bažnyčia ir vienuolynas baigti mūryti iki 1741 m.
Vienuoliai užveisė sodą, apsodino daržus, iškasė tvenkinius. Norėdami Liškiavą padaryti miestu, pakvietė žydų ir jiems suteikė įvairių privilegijų. Šie į savo rankas paėmė prekybą, amatus ir smukles.
Po III Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai. Liškiava atsidūrė prie valstybės sienos, nes Nemunu ėjo riba tarp Rusijos ir Prūsijos. Pusė Liškiavos parapijos atsidūrė kitoje valstybėje, todėl Merkinės parapijos kaimai kairiajame Nemuno krante priskirti Liškiavos parapijai, o Liškiavos parapijos kaimai dešiniajame Nemuno krante priskirti Merkinės parapijai. Buvo uždrausta į vienuolyną priimti naujokus. Vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas nusikaltusiems Seinų vyskupijos kunigams, vėliau paverstas kareivinėmis, o sovietmečiu buvo planuojama pionierių stovykla. 1852 m. vienuolyne įrengti butai, o rūsiuose buvo laikomi gyvuliai.
Daugiau informacijos: www.liskiava.lt