Rietavas – tai miestas, kuris kaip turistinė kryptis niekad netraukė. O kuo jis gali žavėti kai lig šiol gyvai esu regėjęs tik Rietavo bažnyčią ir begalę kartų girdėjęs, koks nuostabus yra čia veikiantis sendaikčių turgus. Ne tik sendaikčių jame yra, čia galima nusipirkti visko – nuo adatos iki kombaino. Toks žemaitiškas Gariūnų atitikmuo, kuriame artimiausiu metu turi iškilti scena. Yra gatvės muzika, gatvės maistas, tai gal bus ir turgaus muzika ir turgaus maistas? Kalbu rimtai, kodėl nepaimprovizavus? Neretai išradimai ir pelningos idėjos pradžioje atrodo kaip tikros kvailystės, bet kai jos pasiteisina… Visgi turgaus pramogų idėja greičiausiai liks sendaikčių pirkėjų auditorijos ribose, kadangi Rietavas save pristatinėja kaip konferencijų rinkos žaidėją.
Konferencijos nėra tas jaukas, kurį puolu negalvodamas. Mieliau bandau nugirsti pasakojamų istorijų apie Oginskius, kurie Rietavą iš medinių namų miestelio pavertė itališkos architektūros mūrinių pastatų miestu. Rietavo bažnyčia, dėl kurios kažkada esu išsukęs iš kelio, taip pat yra Oginskių giminės nuopelnas. Prieš daugiau nei šimtmetį ji buvo laikoma gražiausiais maldos namais Žemaičių vyskupijoje, o vietiniai ją vadina „baltąja gulbe”. Tai, kad kertinį bažnyčios akmenį pašventino vyskupas M. Valančius, dar labiau paskatina pasigrožėti šiuo Rietavo akcentu.
Pažintį su Oginskiais tęsiu Rietavo turizmo ir verslo informacijos centre, kuris įsikūręs Rietavo dvaro sodybos karietinėje-arklidėse. Čia nereikia lakiai fantazijai leisti kurti visokių neigiamų vaizdinių, kadangi pastato išorė atrodo autentiškai, o vidus – moderniai. Autentiškai atrodo ir kiti abipus gatvės stovintys pastatai, todėl šiek tiek apmaudu dėl riboto laiko. Norėtųsi ilgiau ir labiau pajusti tą Oginskių sukurtą itališką Rietavo atmosferą, ar pasivaikščioti po parką, kuriame apie Malūno tvenkinio pažintinį maršrutą užsimenantis stendas sudomino kur kas labiau nei konferencinis turizmas.
Rietavu teks plačiau pasidomėti grįžus, o dabar tęsiu pažintį su itališkuoju Oginskių miestu. Dabar atėjo eilė ne į architektūrą žvalgytis, tačiau nerti itališkų skonių jūrą. Toli ieškoti nereikia, ji yra šiapus bažnyčios tvoros stovinčiame nedideliame baltų plytų name, ant kurio kabo užrašas „Ballaro”. Pravažiuojant gal net iš karto ir nepastebėčiau, jog šiame gyvenamajame name įsikūrusi picerija. Jokių rėkiančių užrašų ant fasado, tik du staliukai lauke ir Italijos žemėlapis su šios šalies vėliava ant lango santūriai kalba apie viduje kepamas picas. Peržengi slenkstį ir pasijauti tarsi valstybės sieną kirtęs – skamba itališka muzika, galima užuosti kepamos picos kvapą, o nuo picos kepimo krosnies nuskamba itališkas Ciao.
Nors Italijoje sakoma, jog picų kepėjais ne tampama, o gimstama, iš Sicilijos atvykęs Fabio šio amato ėmėsi tik įsikūręs Lietuvoje. Užklupus pandemijai kartu su žmona Virginija sugalvojo atidaryti piceriją ir ko Fabio neatsinešė gimstant teko išmokti mokantis. Jis turbūt iš tų, kurie tiki, jog viskas pasiekiama pastangomis ir darbu, o talento užtenka kruopelytės. Kaip to įrodymas yra sklandi ir taisyklinga iš italo lūpų sklindanti lietuvių kalba. Esu valgęs picą prie Neapolio, kurią kepė picų kepėju gimęs italas ir galiu pasakyti, kad ir Neapolyje, ir Rietave keptos picos yra puikios. Gal dėl to, kad jos abi pagamintos tik iš itališkų produktų, o gal todėl, kad dosniai aptekusios mozzarella sūriu jos tokios drėgnos, jog apie padažus net minčių negali būti.
Virginija pasakoja, kad kepdamas picas Fabio būna ypač susikaupęs. Nieko nuostabaus, kad kai ką nors darai atsakingai ir su meile tai ir reklamos nereikia. Iš lūpų į lūpas sklindanti reklama buvo pasiekusi net prezidentą Nausėdą, kuris lankydamasis Rietave picoms irgi neatsispyrė. Pagalvojau, jog tai galėtų būti puiki vieta pavalgyti keliaujant į pajūrį ar iš jo, bet čia pat sulaukiu pastabos, jog tą daryti reikėtų atsargiai. Savaitgaliais Fabio iškepa iki 60 picų per dieną ir užsakymo kartais tenka laukti gana ilgai. Būna, kai klientai išgirsta, jog picą galima užsakyti tik rytdienai. Taigi, jei Rietave norite paragauti tikro itališko skonio, pasirūpinkite tuo iš anksto.
Po trumpo, bet atradimų pilno pasižvalgymo po Rietavą, sukam link Jaupėnų. Sekantis sustojimas vadinasi „Bičių namai”, o jame – pažintis su bičių pasauliu. Čia su geltonu gėrimu rankose pasitinka Simanavičių šeima, puoselėjanti iš tėvų perimtas bitininkystės tradicijas. Šeimininkė kantrybės nebando ir čia pat atskleidžia energiją ir žvalumą suteikiančio gėrimo sudėtį. Tai litre šalto vandens ištirpintas šaukštas medaus ir šaukštas žiedadulkių bei visa tai paskaninant išspausta citrina. Čia toks lietuviškas RedBull, kurį bitininkai geria kiekvieną rytą, tačiau prie kofeino pripratęs organizmas tonizuojančio poveikio nepajaučia.
Kol šeimininkė pilsto firminį gėrimą ir dalijasi receptu, šeimininkas vedasi link bičių terapijos namelio. Esu girdėjęs ir skaitęs apie apiterapiją, tačiau nei gyvai matęs, nei išbandęs nesu. Pievelėje stovintis medinis namelis atrodo gan įprastai, o pravėrus duris iš karto padvelkia medaus kvapas. Jame įrengti du gultai, po kuriais net ir dieną girdisi lengvas bičių dūzgimas. Bitininkas tikina, kad į namelio vidų bitės nepatenka, todėl galima jaustis saugiai ir atsipalaidavus kvėpuoti bičių produktais prisodrintu oru. Tokia terapinė procedūra trunka iki pusės valandos, o po jos žmogus išeina nurimęs ir atsipalaidavęs. O gal ir nuo medaus kvapo apsvaigęs?
Linksmi bei ramūs atrodo ir patys šeimininkai – panašu, jog bičių dūzgimas tikrai ramina. Vieni tokį poveikį aiškina moksliškai, kiti – liaudiškai, bet visi sutinka, kad poveikis jaučiamas. Jei jau gresia pervargimas – vertėtų pagulėti tokiame namelyje. Pusvalandis bičių terapijos atostogų neatstos, tačiau kur kas geriau nei tabletė nuo streso.
Nors bičių terapijos namelis sukėlė didžiausią susidomėjimą, skaniausia apsilankymo dalis laukia pabaigoje. Šeimininkė kviečia prie stalo, ant kurio puikuojasi kelių rūšių šakočiai su arbata ir ką tik išsuktas medus su sūriu. Viskas pagaminta šiuose namuose pagal senus šeimos receptus. Pabaigai išklausom trumpą edukaciją apie šakočių kepimą. Tai beveik 5 valandas trunkantis procesas, kurio negalima palikti be priežiūros. Skanu ir įdomu pas bitininkus Simanavičius, bet labiau už viską norėčiau kokį pusvalandį pagulėti bičių terapijos namelyje.
Kelionė po Rietavą ir jo apylinkes eina į pabaigą ir dabar pats laikas nuvažiuoti į pasaulio pakraštį. Pasirodo, toks yra Žemaitijoje visai netoli Rietavo. Kuo labiau artėjam prie to pakraščio, tuo labiau įsitikinu, jog šiose apylinkėse jau esu buvęs. Ir tikrai, vos už kilometro ar dviejų, stūkso Lopaičių piliakalnis, o pro jį veda Lopaičių pažintinis takas. Nors nuo piliakalnio atsveria plati Žemaitijos panorama, didžiausią įspūdį paliko etnomitologinio komplekso objektai – dolmenas, akmuo su veidu ar akmenys su ženklais. Spėjama, kad čia galėjo būti prieš 7 tūkstančius metų įrengta šventykla po atviru dangumi, kuri dabar atrodo kaip lietuviškas Stounhendžas.
Prieš kelis metus tame pažintiniame take dar stovėjo informacinis stendas apie žemės energetines linijas. Pasak jo, Lopaičiuose tos linijos kertasi, todėl tai yra energetiškai stipri vieta. Šia teorija aiškinama, kodėl būtent čia buvo įkurta šventvietė, o štai astrominerologas P. Ilgevičius teigia, kad Lopaičiai yra unikali, viena iš mūsų planetą su kosmosu jungiančių vietų. Jei jau esama tokių dalykų, tai visiškai nestebina, jog greta yra ir pasaulio pakraštys.
„Pasaulio pakrašty” – tai nėra pasaulio kraštas tiesiogine to žodžio prasme, kurio animaciniame filme ieškojo asiliukas, tai gurmaniška patirtis vidury niekur. Tai restoranas, į kurį nuvažiuosite tik žvyrkeliu, o pakeliui dar stabtelsite. Teks jūsų smegenis įtikinti, jog tai nėra klaida ir šiose žemaitiškos gamtos platybėse tuoj tuoj atsivers netikėto skonių pasaulio oazė.
Jei McDonald’s sako, kad svarbiausia yra vieta, vieta ir vieta, tai restoraną „Pasaulio pakrašty” įkūrusi Raimonda su dukra Neringa tokią teoriją drasko į šipulius. Charizmos nestokojančios, visus darbus mokančios dirbti ir ekologinį ūkį įkūrusios moterys mėgaujasi gamindamos maistą išskirtiniams svečiams. Nesistengia būti mandagiomis ir sako, kad gamina tik tokį maistą, kurį mėgsta pačios. Ir teisingai, jos turi gerą skonį. Vyrauja Viduržemio ir marokietiška virtuvė, o štai cepelinų ar vėdarų čia nerasit. Standartinio meniu irgi nėra, bet atvirumas ir pasitikėjimas jų kulinariniais gebėjimais gali padovanoti puikias patirtis.
„Pasaulio pakrašty” dirba ne kasdien, todėl prieš važiuojant reikia susitarti. Jei nebūčiau apsilankęs aš irgi suabejočiau – ar verta važinėti laukais, kad apsilankytum restorane, kuris net meniu neturi? Ir dar derintis iš anksto reikia kaip dėl patekimo pas prezidentą. Pasirinkimas yra ir nestinga maitinimo įstaigų, kurios už pinigus numalšins jūsų alkio jausmą, bet čia pasaulis kitoks. Čia tikras pasaulio pakraštys. Čia kiekvienas yra ne lankytojas, o svečias, čia visus vienija ne tik geras skonis, bet ir bendravimas.
Šį kartą Raimonda su Neringa pagamino pietus pagal Oginskių dvaro virtuvės knygą. Net nesuprantu, kiek juose autentikos ir kiek modernios kulinarinės improvizacijos, tačiau derantys skoniai atperka kiekvieną dulkėtą neasfaltuoto kelio kilometrą. Visą tą keistai malonią patirtį sustiprina restorano interjeras, išpuoštas Neringos piešiniais. „Pasaulio pakrašty” buvo turbūt didžiausias netikėtumas kelionėje po Rietavą ir jo apylinkes. Važiuodamas namo galvoju, jog jei restoranas būtų kažkur mieste, jis nebebūtų toks, koks dabar. Tas dulkėtas kelias be nuorodų ir tas idealiai pritaikytas pavadinimas yra neatskiriami restorano atributai. Kaip prieskoniai, kuriuos meistriškai derina Raimonda su Neringa savo virtuvėje.
