300 milijonų metų Žemėje skraido laumžirgiai. Jie buvo vieni pirmųjų vabzdžių, užsiauginusių sparnus. Didžiuliai, spalvingi prie vandens ir pievose nardantys gražuoliai mums tapo ne tik vasaros, bet ir kažko jaukaus, šilto bei trapaus simboliu. Aukštaitijos regioniniai parkai – viena patraukliausių Lietuvos vietų stebėti šiuos vabzdžius, o Gražutės regioninis parkas – netgi turi gražutės vardu pavadintus laumžirgius.
Aukštaitijoje – daugiausia
Nors laumžirgius yra matę visi, vis dėlto ne visoje Lietuvoje jie tokie dažni, kaip mums norėtųsi. Daugiausia laumžirgių gyvena rytinėje, pietrytinėje ir vakarinėje šalies dalyse, kur platus upių tinklas – Žeimenos, Siesarties, Šventosios, Neries, Vilnelės upių atkarpose. O Gražutės regioninis parkas – ypatinga vieta, nes čia galima pamatyti ypač daug rūšių laumžirgių.
„Gražutėje daug ežerų, ežerėlių, didelių, mažų, yra pelkučių, šlapynių, teka Šventoji, o ją maitina daugybė upelių, žmonės turi kūdrų, yra natūralių pievų. Toks įvairus kraštovaizdis sudaro sąlygas tarpti skirtingų rūšių laumžirgiams“, – teigia Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Gražutės regioninio parko grupės patarėjas Vytautas Eidėjus.
Vienos šeimos laumžirgiai net pavadinti gražutėmis. Jų yra dvi rūšys – blizgančioji ir grakščioji. Neabejotinai, juos esate matę – liekni, ilgi, blizgančiais mėlynais sparnais, dažniausiai sukiojasi virš plūduriuojančių upės augalų. V. Eidėjus sako, kad laumžirgiai gražutės pavadinimą, kaip ir Gražutės giria, ir Gražutės regioninis parkas, tikriausiai, gavo nuo Gražutės ežero, juk hidronimai – geriausiai išlikęs senųjų gyventojų palikimas.
Norėdami pagerbti bendravardžius Gražutės regioninio parko grupės darbuotojai kviečia laumžirgius patyrinėti būtent šioje saugomoje teritorijoje. Direkcijos specialistai net yra parengę edukaciją „Pajodink laumės žirgeliu“, kurioje pasakoja apie paslaptingą laumžirgių gyvenimą.
Paslaptingas gyvenimas
Iš tiesų laumžirgius biologai vadina žirgeliais – jų būrys didelis ir įvairus. Dabar pasaulyje žinoma apie 5 500 rūšių žirgelių. Dar apie 300 rūšių yra aprašytos remiantis tik fosilijomis, – jie išnykę. Beje, prieš keletą metų Mianmare buvo rastas prieš 100 milijonų metų, kai planetoje dar viešpatavo dinozaurai, gintare įstrigęs laumžirgis. Jis buvo pavadintas Didžiosios Britanijos televizijos laidų apie gamtą žvaigždės Davido Attenborough vardu – Mesosticta davidattenboroughi, mat seras Davidas yra ne tik žinomas gamtininkas, kurio dokumentinių filmų serialą „Gyvybė Žemėje“ matė daugiau kaip pusė milijardo žmonių, bet ir britų laumžirgių apsaugos organizacijos „British Dragonfly Society“ pirmininkas.
Kas dešimtmetį mokslininkai paskelbia atradę apie 350 naujų žirgelių rūšių.
„Europoje gyvena apie 160 rūšių žirgelių, o Lietuvoje – tik apie 60 rūšių, bet tarp jų yra vienas mažiausių, vos 25 mm ilgio, pasaulio žirgelis – nykštukinė strėliukė“, – sako V. Eidėjus.
Didžiausias pasaulio laumžirgis yra milžiniškoji strėliukė, kurios ilgis tarp išskėstų sparnų galiukų yra 19 centimetrų. Ji gyvena Amerikos atogrąžose. Nors ši strėliukė gigantiška, tačiau palyginus su priešistoriniais laikais gyvenusiais žirgeliais, mažylė. Pavyzdžiui, Permo periode, – maždaug prieš 299 milijonus metų gyvenusio didgyslio žirgelio išskėstų sparnų ilgis siekė net 75 centimetrus!
Mokslininkai ilgai laužė galvas, kodėl išnyko laumžirgiai gigantai ir pagaliau rado atsakymą – sumažėjo deguonies! Anksčiau ore jo būdavo 35 procentai, o dabar – vos 21 procentas.
Daugelis žirgelių sukrunta ryte, kai pakyla oro temperatūra ir ilgiau šviečia saulė. Tiesa, kai kurių rūšių žirgeliai skraido net vėlai vakare, prieblandoje, jau atvėsus vasaros dienos kaitrai.
Laumžirgiai namus randa prie vandens, mat kiaušinėliams reikia drėgmės. Vieni žirgeliai juos deda tiesiai į vandenį, kiti, kurie veisiasi pelkėse, deda į kiminus, treti tvirtina pakrantėse ant augalų stiebelių virš vandens – šie kiaušinėliai ima vystytis tik tada, kai pakyla vandens lygis ir jie atsiduria po vandeniu.
Iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios vandenyje gali vystytis pora metų, kai kurios, pavyzdžiui, skėtės – net 3–4 metus.
„Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva auga ir kas kiek laiko išsineria, kai kurios rūšys – net nuo 12 iki 17 kartų. Lervos neriasi, kol pasiekia tam tikrą dydį. Prieš paskutinį nėrimąsi lerva išlipa iš vandens ir ropoja ant nendrių stiebų, aukštesnių žolių. Paskutinio nėrimosi metu įvyksta metamorfozė – išsirita laumžirgis. Išnarų galime pamatyti ant žolių, ant upių tiltų atramų. Pagal išnaras specialistai net nustato žirgelio rūšį“, – pasakoja V. Eidėjus.
Dažnai galima pamatyti skraidančius susikibusius du žirgelius. Patinėlis būna viršuje, o patelė – patinėlio pilvelio gale. V. Eidėjus sako, kad tokiu metu jūs stebite žirgelių meilės aktą!
Kaip tai vyksta? Patinėlis sugriebia patelę už galvos ir prisitraukia, o ji susiriečia ir pilvelio galą, kuriame yra kiaušdėtis, prikabina prie patinėlio pilvelio, kur yra spermijai. Tada įvyksta apvaisinimas.
Vienų rūšių žirgeliai susikibę paskraido keletą minučių, o kiti, pavyzdžiui, gražučių, strėliukių meilės ritualas užtrunka ilgiau. Beje, kai kurių rūšių patinėliai nepaleidžia patelių, kol jos nesudeda kiaušinėlių.
Ir vabzdžių pasaulyje būna visokių kuriozų. „Kai kurie patinėliai bando sugriebti ne tik savo rūšies, bet ir kitų rūšių pateles, bet jiems nepavyksta, nes gamta sutvarkė taip, kad poruotis gali tik tos pačios rūšies žirgeliai“, – sako V. Eidėjus.
Unikali žudymo mašina
Nors laumžirgiai atrodo mieli, iš tiesų yra negailestingi žudikai. Jie minta vabzdžiais. Suaugėliai gaudo ore skraidančius vabzdžius – muses, boružes, drugelius – visa, kas pakliūva. Daugelis žirgelių savo grobį sugraužia tiesiog ore. Jeigu nutveriamas didesnis padaras, pavyzdžiui, drugelis baltukas, jis sugraužiamas nusileidus ant šakelės, aukštos žolės stiebo ar nendrės.
Didieji žirgeliai savo grobį mato net už 30–40 metrų. Mažieji žirgeliai lėtai skrisdami žvalgosi ant augalų tupinčių vabzdžių.
Žirgeliai medžioja virš vandens, virš pievų augalų, pamiškėse ar kitose vėjo mažiau užpučiamose vietose. O didieji dažnai nardo net aplink medžių viršūnes.
„Jų tikrai nepamatysi, kur yra nuskusta žolė, nes ten nėra kitų vabzdžių, laumžirgiai skraido, kur galima ką nors sumedžioti“, – sako V. Eidėjus.
Lervos taip pat yra plėšrios – irgi maitinasi kitais vabzdžiais, didelė lerva netgi gali pagauti buožgalvį ar mailių.
Žirgelių medžioklės strategija – unikali. Visų pirma, jie turi net penkias akis – 2 dideles ir 3 mažas. Didžiosios akys sudarytos iš daugelio mažų akyčių. Todėl laumžirgiai gali matyti net 360 laipsnių kampu.
„Strėliukės ir gražutės akys yra galvos šonuose. Pajutę grėsmę, jos pasislepia už žolių stiebelių, kyšo tik akys“, – sako V. Eidėjus.
Unikalūs ir žirgelių sparnai – kiekvienas iš keturių sparnų gali „veikti“ nepriklausomai vienas nuo kito, dėl to žirgelis gali skristi 50 km per valandą greičiu netgi be vieno sparno, gali skirsdamas sustoti, skristi pirmyn, į šoną, netgi – atgal. O jų reakcijos laikas – vos 50 milisekundžių. Todėl laumžirgiai yra nepaprasti medžiotojai. Tyrimai parodė, kad 19 iš 20 puolimų yra sėkmingi. Tuo tarpu sėkminga būna tik kas ketvirta liūtų medžioklė.
Laumžirgių medžioklės strategiją mokslininkai, deja, bando panaudoti kurdami naujus ginklus. Žirgelių gebėjimas skristi jau buvo panaudotas kuriant sraigtasparnius, dabar bandoma atkartoti jų tikslumą ir reakcijos greitį kuriant raketas.
Kartais žirgelių aukomis tampa kiti laumžirgiai ir netgi tos pačios rūšies – taigi, tarp laumžirgių paplitęs kanibalizmas. Stebėtojai yra aprašę atvejus, kai skėčių patelės jų dydžio žirgelį visiškai sugraužė per valandą. V. Eidėjus sako, kad žirgeliai neryja tik savo tėvo ir motinos! Kodėl? Ogi todėl, kad tėvai, padėję kiaušinėlius, žūsta, taigi, vaikai nesusitinka su tėvais. Tiesa, yra kelios žirgelių rūšys, kurie žiemoja ir kiaušinėlius deda tik pavasarį.
Mums, žmonėms, laumžirgiai naudingi, nes suryja mus kandančius vabzdžius – bimbalus, uodus. „Kai būnam prie ežero, dažnai ant kojos nutupia laumžirgis – tupi ir stebi aplinką, o kai pro šalį skrenda vabzdys, pavyzdžiui, įkyri musė, čiumpa ją“, – pasakoja V. Eidėjus.
Reikia pridurti, kad ir patys žirgeliai tampa maistu. Juos medžioja medšarkės, bitininkai, kol dar yra jauni ir negali skraidyti, tampa varlių, vorų maistu. Žirgelius lesa gandrai, garniai, mėgsta juos žuvėdros. Yra netgi paukštis, vardu skėtsakalis – jis pamiškėse gaudo laumžirgius skėtes.
Stebi gyvenimą
Net 13 žirgelių rūšių įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, nes nyksta.
Žirgeliams kyla pavojus, mat nyksta jų buveinės – namai, kuriuose jie gyvena – blogėja vandens kokybė, mat į telkinius patenka žemės ūkio teršalai, ūkininkai dažnai suaria laukus iki pat upelių pakraščių ir į juos lietaus vanduo lengvai nuplauna pesticidus, trąšas. Neretai žmonės trokšta „sutvarkyti“ visas kūdras išraudami visą jų augaliją.
Jei upelis užauga medžiais ar krūmais ir nebelieka saulėtų vietų, tokia vieta irgi tampa nebetinkama gyventi žirgeliams. Laumžirgiams, kurie gyvena pelkėse, pavojų kelia pelkių sausinimas. Todėl žirgelių gyvenamųjų vietų apsaugai steigiamos „Natura 2000“ teritorijos. Šios teritorijos, kurių šiuo metu Lietuvoje yra per trisdešimt, svarbios ne tik laumžirgiams, bet visai aplinkinei ekosistemai. Todėl saugomų teritorijų ekologai akylai stebi žirgelių buveines.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Simas Aštrauskas sako, kad dabar vykdomas pleištinės skėtės ir šarvuotosios skėtės monitoringas. Šios žirgelių rūšys yra saugomos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
„Šiemet pastebėjau, kad šarvuotosioms skėtėms ne į naudą išėjo sausra – traukiasi maži vandens telkinėliai, kuriuose jos gyvena. Truputį geresnė situacija su pleištinėmis skėtėmis, nes jos gyvena upėse“, – teigia ekologas ir priduria, kad žinodami, kaip laikosi populiacija, galime planuoti gamtotvarkos priemones, kurios užtikrintų gerą buveinės būklę.
„Ateities kartoms stengiamės palikti tai, ką turime mes. Deja, jeigu buveinių kaita vyksta dėl globalaus atšilimo, mažai ką galime padaryti veikdami lokaliai“, – sako S. Aštrauskas.
Gražutės regioninio parko grupės ir Andriaus Gaidamavičiaus nuotraukos