Paskutinį kartą lankiausi Kaišiadoryse tada, kai reikėjo pasikeisti pasą. Vilniuje tuo metu pasikeisti asmens dokumentą reiškė sugaištą laiką bei sugadintus nervus, todėl važiuodamas pakeliui sugalvojau užsukti į Kaišiadoris. Gyvoje eilėje laukė lygiai du žmonės, todėl po 15 minučių tęsiau kelionę negalėdamas atsidžiaugti tokiu savo sprendimu. Dar labiau nudžiugino tai, kad naują pasą turėjau nepraėjus nei pusei nustatyto keitimo termino. Tada pagalvojau, jei yra gastronominis turizmas, kai važiuojama dėl maisto, jei yra sveikatinimosi turizmas, kai keliaujama dėl sveikatą stiprinančių paslaugų, tai galėtų būti ir institucinis turizmas, kai keliaujama dėl greitesnio ir lengvesnio dokumentų sutvarkymo. Tokiu atveju Kaišiadorys būtų viena iš tinkamų krypčių, tačiau gal į tarp didmiesčių įsikūrusį miestą verta užsukti ir šiaip?
Taip smalsumas vėl mane atvedė į Kaišiadoris, į tą pačią gražiai sutvarkytą aikštę, kurios pakraštyje yra pažįstamas policijos komisariato migracijos poskyris. Privažiavęs prie jo kitapus gatvės pamatau įrengtus informacinius stendus ir jaučiuosi pataikęs kaip pirštu į akį. Ne visi, oi ne visi ruošia namų darbus prieš kelionę, todėl kad ir kokia tuose stenduose būna surašyta informacija apie lankytinus objektus, vis tiek leidžia kažką daugiau sužinoti ir pamatyti nei klaidžiojant aklai. Šiokius tokius namų darbus pasidariau ir aš, bet vis tiek peržvelgiu stendą, kurio viena pusė paskirta Kaišiadorims, kita – Kaišiadorių rajonui.
Tik čia stovėdamas pagalvojau, jog apie apie Kaišiadorių rajoną daug daugiau žinau nei apie patį miestą. Jei ne daugumą tai bent pusę reikšmingesnių rajono lankytinų objektų esu aplankęs, o patys Kaišiadorys tarsi juoda dėmė. Žinau, kur policijos komisariatas ir kur link Girelės poilsiavietės veda Girelės pažintinis takas. Tiesa, prieš pora metų jis ėmė ir pradingo, bet sako, vėl atgims. Linkiu atgaivinti šį taką, kad būtų dar viena priežastis užsukti į Kaišiadoris, o tai ir toliau vaikščios ir važinės turistai po rajoną į jo centrą neužsukdami.
Pakėlęs galvą žiūri į aukštą bažnyčios bokštą ir galvoju, nuo kur pradėti pažintį su Kaišiadorimis. Dar kartą pažvelgiu į stendą ir iš karto supratau, kad namų darbus dariau neatidžiai. Ne bažnyčia, o katedra stovi prieš mano akis. O istorija tokia, kad XX amžiaus Kaišiadorys sulaukė neturėdami bažnyčios. Tik 1913 metais ji pradėta statyti, tačiau užklupęs Pirmasis pasaulinis karas planus sugriovė. Karo metu vokiečiai išsivežė plytas, o tada dar ir sunkmetis prasidėjo. Kaišiadoriečiai be bažnyčios gyventi nenorėjo, tad po kelių metų vėl pradėjo statybas. Mūrai kilo, bet per tą laiką pasikeitė situacija – Lenkija okupavo Vilniaus kraštą ir Kaišiadorys buvo paskelbti atskira vyskupija. Dar tebevykstant statyboms teko koreguoti projektą, kad pastatyti maldos namai atitiktų katedros reikalavimus.
Katedra privalo turėti koplyčias, todėl iš abiejų bažnyčios pusių buvo pristatytos masyvios koplyčios. Vienoje jų yra palaidotas Palaimintasis Teofilius Matulionis, kurio gyvenimo istorija papasakota to paties stendo apatinėje dalyje. Nors Kaišiadoryse vyskupu jis dirbo vos tris metus, dėl kovos už žmogaus teises, už religijos laisvę, už žmogiškumą tapo pavyzdine asmenybe. Popiežius Pijus XI apie vyskupą sakė: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.” 2017 metais Teofilis Matulionis paskelbtas palaimintuoju. Netikėta, tačiau pažintinis su Kaišiadorimis prasidėjo ne nuo bažnyčios, kuri iš tiesų yra katedra, o nuo Teofilio Matulionio, kurio vardu pavadinta ši aikštė, ir kuriam joje pastatytas paminklas.
Stovi jis toje vietoje, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo senieji katedros vartai. Sako, būtent čia stovėdamas Teofilis Matulionis sveikindavo pro katedrą einančius tikinčiuosius. O kaip atrodo senųjų vartų fragmentas galima pamatyti šventoriuje. Įėjus pro naujuosius vartus dešinėje eksponuojama sovietų suniokota senųjų vartų dalis, o kairėje stovi sulinkęs Vincento Sladkevičiaus siluetas. Labai tikslus apibūdinimas, jog skulptūra išsiskiria tikroviškumu. Dabar jau ir man pasidarė aišku, kodėl Kaišiadorys atsirado religinio turizmo žemėlapyje. Apart religinių vietų ir su šiuo kraštu susijusių asmenybių, pro Kaišiadoris prasuka ir piligrimai. Čia driekiasi Palaimintojo Teofiliaus Matulionio dvasingumo kelias, kurio ilgis siekia 722 kilometrus. O dar įdomiau, jog pačio miesto vardo kilmė taip pat siejasi su piligrimyste. Manoma, kad XVI amžiuje čia gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, o jo vardas sudarytas iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – „piligrimas į Meką“ + Haidar – „liūtas“.
Aplankęs Kaišiadorių katedrą keliauju toliau, tačiau religinės temos dar neapleidžiu. Sekantis sustojimas – Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai. Savo architektūra pastatas mieste išskirtinis ir atrodo it papuošalas tarp kasdienių rūbų. Pastatytas 1936 metais jis neilgai tarnavo bažnyčiai ir po karo sovietų valdžia jame įkūrė ligoninę, o vėliau biblioteką. Pirmasis Kaišiadorių vyskupas J. Kukta sakydavo: „Kur apsigyvena vyskupas – ten išauga miestas”. Kas žino, jei vyskupija čia būtų likusi ilgesniam laikui gal Kaišiadorys didžiausių Lietuvos miestų sąraše užimtų žymiai aukštesnę vietą. Su kiek daugiau nei 8000 gyventojų miestas tame sąraše yra ketvirto dešimtuko antroje pusėje.
Jei priešais katedrą esanti T. Matulionio aikštė atrodo kaip Kaišiadorių centras, tai jaukiausia miesto dalis yra šalia minėtos kurijos. A. Brazausko vardu pavadintame parke trykšta fontanai, žydi gėlės – tiesiog šiuolaikiška ir jauki erdvė, kur galima kiek sulėtinti gyvenimo ritmą. Radęs laisvą suoliuką skaitau apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, jis yra ir Kaišiadorių miesto garbės pilietis. Čia A. Brazauskas baigė mokyklą, be to Biliūno gatvėje kartu su broliu ir tėvu savo rankomis pasistatė namą. Jame Prezidento tėvai Kaišiadoryse gyveno iki mirties, o jų name atidarytas Brazauskų namai-muziejus.
Pakeliui Kęstučio gatvėje stovi dar vienas namas, ant kurio užkabinta paminklinė lentelė. 29 numeriu pažymėtame name kelis metus gyveno kardinolas Vincentas Sladkevičius. Visai netoli nuo Kaišiadorių, Guronių kaime, yra jo tėviškė. Ten įrengtą Rožinio slėpinių parką aplankiau visai neseniai keliaudamas į Žaslius.
Einant artyn geležinkelio daugėja medinių namų. Tas nei kiek nestebina, kadangi tiesiant geležinkelį prie bėgių kūrėsi darbininkų gyvenvietė. Čia ne toks medinės architektūros paveldas kaip Žasliuose ar Žiežmariuose, tačiau vieną kitą tradicinį dekoro elementą galima pamatyti. Įdomiausias „eksponatas” yra tarp bėgių, kur stovi architektūros paminklu paskelbtas vandens bokštas. Pastatytas 1883 metais jis užtikrindavo vandens tiekimą garvežiams. Dyzeliniams lokomotyvams pakeitus garvežius bokštas nebeteko prasmės, tačiau vis dar traukia praeivių dėmesį. Prieš pusantro šimto metų tai buvo aukščiausias statinys Kaišiadoryse, dabar – unikalus mūrinės ir medinės architektūros paminklas.
Vandens bokštą pamačiau tik užlipęs ant pėsčiųjų tilto per geležinkelį. Bėgiai iš abiejų pusių užstatyti aukštomis akustinėmis sienomis, todėl Kaišiadorys tarsi perskirti pusiau, į miestą šiapus bėgių ir anapus. Abi puses galima matyti tik nuo šio tilto, kuris yra ir romantiškiausia Kaišiadorių vieta. Kai šalia nėra jūros, saulėlydžius galima stebėti virš horizonte dingstančių bėgių.
Galima sakyti, kad prie spartesnio Kaišiadorių augimo prisidėjo vyskupai ir geležinkelis. Nutiesus geležinkelį Kaišiadoryse iš pradžių nebuvo stoties ir pirmasis traukinys pravažiavo nesustojęs. Tik vėliau, tiesiant atšaką nuo Liepojos, ties Kaišiadorimis atsirado geležinkelio mazgas, pastatyta stotis. Būtent iš čia į Radviliškį išvyko pirmasis Nepriklausomos Lietuvos traukinys. Iš čia gyvuliniais vagonais į Sibirą buvo tremiami šių apylinkių gyventojai, o jiems atminti skirtas paminklas stovi priešingoje bėgių pusėje nei geležinkelio stotis.
Pažinimo požiūriu anapus bėgių esanti Kaišiadorių dalis neatrodo tokia patraukli. Gudienos kaime, prie to paties pavadinimo tvenkinio yra nutiesti takai, įrengtos poilsio zonos. Tai Kaišiadorių dvaro teritorija, tačiau šiuolaikinį namą primenančio dvaro pastato, stovinčio už tvoros su užrašu „Privati valda”, lankytinu objektu nepavadinčiau. Užtai važiuojant pro geležinkelio viaduką, kuris visai netoli, sustoti verta. 1860 metais statyto inžinerinio statinio būklė tokia, kokios galėtų pavydėti ne vienas Lietuvos tiltas ar viadukas.
Pasižvalgęs už bėgių grįžtu atgal. Gana istorijų ir asmenybių, norisi kažko lengvo, todėl desertui pasilikau du gatvės meno kūrinius. Pirmąjį randu netoli T. Matulionio aikštės ir jis skirtas ne kam kitam, o tam pačiam Matulioniui. Na gerai, nuo Kaišiadoris garsinusių asmenybių pabėgti nepavyksta, bet meniškai ir santūriai atrodanti freska ant A. Brazausko gimnazijos sienos turbūt būtų patikusi ir pačiam Teofiliui. Kita freska jau kitokia, ir dėl jos gatvės meno mylėtojams vertėtų išlipti iš greitojo traukinio tame vieninteliame sustojime tarp Kauno ir Vilniaus. „Bučinys” – toks šios freskos pavadinimas. Skamba romantiškai, bet palydėti saulę ant tilto virš bėgių Kaišiadoryse ko gero romantiškiau.
Pagal planą tai turėjo būti paskutinis sustojimas. Turėjo būti, bet paskutiniu momentu pasuku į poilsiavietę prie Girelės tvenkinių. Gal Girelės pažintinis takas jau atgimė? Ieškojau to atgimimo ženklų poilsiavietėje ir į mišką vedančiame take, bet šį kartą grįžtu tuščiomis. Laikas parodys ar Kaišiadorys atsidurs ne tik religinio turizmo, bet ir pažintinių takų žemėlapyje. O jei tai apsitiks, čia aš dar tikrai grįšiu.
