Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie kovo 25-tą dieną, todėl ta diena vadinama Blovieščiais ir švenčiama kaip gandro sugrįžimo diena. Gandrai tarsi išvaiko paskutinius žiemos likučius. Baltasis gandras laikomas Lietuvos nacionaliniu paukščiu.
Senovėje tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali nulemti visus metus. Jei pamatai gandrą skrendantį – metai bus dinamiški, daug kas keisis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – niekas labai nesikeis.
Baltasis gandras (Ciconia ciconia) – gandrinių šeimos paukštis. Lietuvoje labai dažna rūšis ir jų populiacija yra didelė – priskaičiuojama apie 20 tūkstančių perinčių porų.
Kelionė iš šiltųjų kraštų trunka 2-3 mėnesius. Baltieji gandrai įveikia mažiausiai 10 tūkstančių kilometrų.
Baltasis gandras mėgsta įsikūrti žmonių kaimynystėje netoli pelkėtų vietų ir vandens telkinių. Kita gandrinių paukščių rūšis – juodieji gandrai – yra slapukai, mėgsta miško tankmę, eglynus.
Baltiesiems gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus. Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Tame pačiame lizde peri daug metų. Per metus išveda vieną gandriukų vadą.
Dažniausiai peri pavienės poros, gerokai rečiau peri kolonijomis. Baltųjų gandrų kolonija gyvuoja Bitėnų kaime Rambyno regioniniame parke.
Baltieji gandrai minta beveik vien gyvūninės kilmės maisto objektais. Gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvis, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Kartais ryja peles, žiurkes, įvairius roplius, taip pat ir gyvates, neretai kiškių jauniklius. Įdomu, kad varlės sudaro tik nežymią lesalo dalį.
Baltasis gandras įvairiuose regionuose vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu.
