Rytų Lietuvoje išsidėstęs Šalčininkų kraštas su Dieveniškių kilpa, tarsi pusiasaliu Baltarusijos teritorijoje. Kraštas sužavės sutvarkytais įspūdingais dvarais, Paulavos respublikos istorija ir jos palikimu, mažais miesteliais ir gražiomis bažnyčiomis juose. Užsukite.
RŪDNINKŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA
Vieta: Bažnyčios g. 45, Rūdninkai, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/LoULvUeGKeYfcfgZ8)
Rūdninkai – kaimas dešiniajame Merkio krante, Rūdninkų girioje, įsikūręs prie senojo Vilniaus-Krokuvos kelio. XV-XVII a. Rūdninkų giria buvo karališkos medžioklės rezervatas, kur kunigaikštis Kazimieras pastatė medžiotojų namus. 1470 metais kunigaikštis įsakė medžioklės dvare aplinkinių kaimų parapijiečiams pastatyti koplyčią. Deja, ji sudegė, tad kaimo gyventojai panoro turėti bažnyčią. Atsirado ir dingstis: pašautas lokys užpuolė kunigaikštį, bet valdovą išgelbėjo padėjėjas.
Bažnyčią pastatė Kazimiero sūnus Žygimantas Senasis ir papuošė kunigaikščio išgelbėjimo votu „Lokio letena“. XVI a. joje buvo nakčiai pastatytas karstas su karalienės Barboros Radvilaitės palaikais, kai gedulingos eitynės ją lydėjo iš Krokuvos į Vilnių. XVII a. viduryje maldos namus ir medžioklės dvarą sudegino Rusijos kazokai. Dabartinė medinė bažnyčia stovi nuo 1790 metų. XIX a. viduryje ją puošė iš uždarytos Trakų bernardinų bažnyčios pervežtas altorius. Šiuo metu joje kabo ant medžio lentų tapyti XVII a. paveikslai „Marija su kūdikiu“ ir „Šventoji šeima“, XVIII a. taip pat ant medžio tapytas paveikslas „Kristaus apraudojimas“, XIX a. altorius su medžio skulptūromis.
Jašiūnų dvaras
Adresas: https://goo.gl/maps/P8xRfmcJhoK8hAgc9
Jašiūnų dvaras – vizitinė rajono kortelė ir Šalčininkų rajono savivaldybės sėkmė. Tai mūsų krašto perlas, iš naujo atsiradęs turistų trasose.
Balinskių dvaras traukia vis daugiau keliautojų, nes atskleidžia 19 a. inteligentijos istoriją ir kultūrą. Įvairias istorines negandas atlaikęs pastatas Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis prikeltas naujam gyvenimui. Čia verda aukšto lygio kultūrinis gyvenimas, pavyzdžiui, šią vasarą, sekmadieniais, čia skamba klasikinė muzika. Dvaro patalpos taip pat pritaikytos seminarų ir konferencijų veiklai. Tačiau Savivaldybė siekė visapusiško dvaro patalpų atnaujinimo ir sudaryti platesnes galimybes organizuoti šviečiamąją – kultūrinę veiklą, leisti pilnai panaudoti turimą dvaro potencialą. Šiais metais atgimsta Jašiūnų dvaro oficina.
Vilkiškių dvaras
Adresas: https://goo.gl/maps/haHVaYwNrr1M5uo9A
Vilkiškės – tai vaizdinga Šalčininkų rajono gyvenvietė, kurią puošia medinis vieno aukšto dvaro pastatas, išsiskiriantis savita ornamentika. Pastebimas architektūrinio stiliaus panašumas į Vilniaus Žvėryno rezidencinės paskirties pastatus ir vasarnamius. XX a. pradžioje Maksimovų šeima čia plėtojo gana didelį ūkį, kurio kryptys buvo žemdirbystė, gyvulininkystė ir sodininkystė. Soduose derėjusiais vaisiais ir šiltnamiuose augintomis gėlėmis prekiauta Vilniuje.
2015 m. Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atlikusi pastato renovacijos I etapo darbus pagal programą Leader. Atlikti pastato fasado, stogo, laikančiųjų konstrukcijų, laiptų atnaujinimo darbai, įrengti nauji mediniai dvivarčiai langai, pagaminti pagal autentišką pavyzdį. Fasado dailylentės demontuotos ir pakeistos naujomis identiškomis. Pakrypęs balkonas demontuotas ir atstatytas pagal detalius brėžinius. Atkurti langų puošybos elementai, sustiprinti pastato pamatai, įrengta stogo danga. Visi šie darbai pranašavo, jog pastatas bus renovuojamas ir iš vidaus.
Praėjusių metų rudenį Šalčininkų rajono savivaldybė įgyvendino kraštovaizdžio tvarkymo projektą, kuriuo dvaro aplinka tapo palanki poilsiui ir turizmui.
Paulavos respublika
Adresas: https://goo.gl/maps/VHiQHv4bo2D18gTg6
Tai buvusi miniatiūrinė valstybė valstybėje tuometinėje Europoje. Svarbu, kad jos konstituciją patvirtino Lietuvos – Lenkijos Seimas. Konstitucija, pinigai, kariuomenė, vėliava, herbas, antspaudas, valdymo organai, švietimas, prekyba ir kt. – Paulavos respublika atkartojo įprastą valstybės sąrangą, tik jos dydis buvo 3040 ha, čia gyveno apie 800 gyventojų. Povilas Ksaveras Bžostovskis, pasiskelbęs respublikos prezidentu, panaikino joje baudžiavą, įsteigė savišalpos kasą, švietė gyventojus ir skatino juos verstis prekyba. Manoma, kad į jos teritoriją įėjo tokios gyvenvietės kaip Valakininkai, Balandiškės, Malakonys, Ustiškės, Žemeitiškės (dabar Turgelių sen. gyvenvietės). Šiandien išlikę dvaro rūmų, vartų, arklidžių, ledainės pastatų liekanos, koplytėlė byloja apie išskirtinę praeitį ir kviečia prisiliesti prie istorijos. Savarankiška, diegianti naujoves ir nebijanti reformų Paulavos respublika gyvavo 28 metus (nuo 1769 iki 1797 m.). Paulavos gyventojai narsiai kovėsi su caro kariuomene 1794 m. sukilimo metu.
Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis šis kultūros paveldo objektas buvo perimtas iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir 2012 m. pritaikytas lankymui. Patogus privažiavimas, automobilių stovėjimo aikštelė, takai ir likusių pastatų fragmentai kvieste kviečia čia apsilankyti. Geriausiai iš visų pastatų išsilaikiusiu ledainė – lobynas, t. y. maisto atsargų, dvaro dokumentų ir kitų daiktų laikymo pastatas.
2017 metais Šalčininkų rajono savivaldybė, dalyvaudama Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos programoje, pradėjo ledainės tvarkybos darbus. Visai neseniai statybininkai atidengė pastatą ir nuo kelio į akis krenta visiškas kontrastas – atkurtų autentiškų architektūrinių formų pastato vaizdas.
Vertinga Turgelių architektūra
Naujai renovuotu vidumi tikinčiuosius pasitinka Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1836 -1837 m klebono Povilo Šepeckio užsakymu pagal architekto Aleksejaus Polozovo projektą. Viena gražiausių rajono šventyklų buvo renovuota kunigo Tadeušo Matulianeco iniciatyva bei parapijiečių paramos dėka. Prie bažnyčios remonto prisidėjo ir Šalčininkų rajono savivaldybė.
Tabariškės – gyvenvietė su seniausia rajono bažnyčia fone
Prie pat Baltarusijos sienos Tabariškėse 1770 metais pastatyta Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, seniausia šventykla Šalčininkų rajone. Bažnyčia – tikras kultūros paminklų lobynas. Bažnyčios kriptoje prieš didįjį altorių palaidotas fundatorius Mykolas Skarbek – Važinskis ir kiti Važinskių giminės nariai. Įdomus bažnyčios bei vartų su varpine ansamblis, turintis baroko bruožų. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, statyta 1890 metais.
Akmenynės Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia
Vieta: Bažnyčios g. 51, Akmenynė, Akmenynės sen., Šalčininkų r. sav. (https://goo.gl/maps/7yQEEo286jC7LWfw6)
Kaip unitų bažnyčia minima 1830 metais Turgelių bažnyčios vizitacijoje. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1928 metais, o 1945 m. buvo įkurta parapija. Bažnyčia aukšta, vienanavė, fasadinėje pusėje turi išsikišusį keturkampį bokštą. Bažnyčios interjeras nėra labai turtingas, bet turi kelis dailės paminklus. Vienas iš jų – 1834 m. A. Valinavičiaus nutapytas paveikslas „Marijia Sopulingoji“. Kultūros paminklų sąraše – šventoriaus, aptverto akmenine sienele, vartų geležiniai ornamentuoti kryžiai. Taip pat yra 2 medinės XIX a. Angelų skulptūros.
MIKNIŠKĖS
Vieta: Mikniškės, Turgelių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/KMWx99VXGJ3TVHgk7)
Mikniškių kaime, vietinių vadinamo Michnovu, jau seniai gyvena išskirtinė stačiatikių bendruomenė. Mikniškės – sena dvarvietė, minima nuo 1850 m. Dvarininkai Koreckiai čia pastatė medinę cerkvę. Bendruomenė susibūrė 1920–1922 m. Koreckių dvare, kai šventikui Pontijui Rupyševui pavyko atversti į stačiatikių tikėjimą tris dvarininko Osipo Koreckio dukteris – Anastasiją, Mariją ir Varvarą. Tai unikali religinė stačiatikių bendruomenė, gyvenanti gana uždarai ir besiverčianti žemės ūkiu, iki šiol ji praktikuoja gyvenimą „arti gamtos“, rūpinasi dvasiniais reikalais. Bendruomenė turi savo biblioteką, muziejų, į kurį verta užeiti ir iš vietinių išgirsti istorijų. Kaimą puošia Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (pastatyta 1917 m.).
GOJAUS ŠV. NIKALOJAUS STEBUKLADARIO CERKVĖ
Vieta: Gojus, Jašiūnų sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/sRtF5SvFddd6T3u58)
Gojus – tai senas gatvinis kaimas, o jame šventa vieta – medinė vienanavė Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė, čia stovinti nuo 1937 metų. Cerkvė dabar priklauso beveik šešiasdešimt narių turinčiai sentikių bendruomenei.
DIEVENIŠKIŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ROŽANČINĖS BAŽNYČIA
Vieta: Ašmenos g. 3, Dieveniškės, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/LHFD3VrMykpPFcXg9)
Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui. Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai.
BUTRIMONIŲ ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIA
Vieta: Butrimonys, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/rHHCvF7x1xFmNdCX9)
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1799 metais pagal Karolio Podčašinskio (Jašiūnų dvaro autoriaus) projektą. 1890 m. ji buvo atnaujinta. Bažnyčia išlaikė vienos navos pirmykštį planą. Interjeras jaukus, sienos apmuštos stačiomis lentelėmis, grindys ir lubos irgi lentinės. Yra trys altoriai. Bažnyčios fasade originalus balkonas su baliustrada, Kristaus statula. Butrimonių bažnyčioje yra saugomi 7 dailės paminklai – XVIII a. žvakidės. Šalia bažnyčios – Naujųjų Rakliškių dvaro savininkės Paulinos Houvaltienės, 1901 m. statyta varpinė. Prie bažnyčios yra išlikę Houvaltų šeimos kapai.
JAŠIŪNŲ ŠV. ONOS BAŽNYČIA
Vieta: M. Balinskio g. 8, Jašiūnai, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/7Xp9FEv5md5pPKZBA)
Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams – 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a. pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų. Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia. Ši kukli medinė bažnyčia – Jašiūnų miestelio puošmena.
EIŠIŠKIŲ KRISTAUS ŽENGIMO Į DANGŲ BAŽNYČIA
Vieta: Bažnyčios g. 39, Eišiškės, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/KhvPxrRMCjbbmNDn7)
Dabartinė Kristaus Žengimo į dangų akmeninė bažnyčia pastatyta 1847-1852 m. pagal žinomo istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto projektą. Aukšta varpinė (40 m) su dvejais vartais iš šonų – reta architektūroje kompozicinė jungtis. Bažnyčioje daug dailės paminklų, kurių vertingiausi – XVIII-XIX a. paveikslai: kunigo R. Kalinovskio portretas, „Kristaus žengimas į dangų“ ir „Marija“ – respublikinės reikšmės paminklai.
KOBILINSKIŲ MAUZOLIEJINĖ KOPLYČIA
Vieta: Tylioji g. 9, Turgeliai, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/V3dXKPRPPaiSgKKt6)
Tai darnių formų, klasicizmo stiliaus pastatas. Jis turi rotondinį bokštą su kupolu ir priestatus iš šonų. Koplyčios, kuri iš lauko akmenų buvo sumūryta 1850 m., viduje ir dabar išlikę dekoro elementų, o XIX a. ją puošė ypač daug paveikslų ir skulptūrų.
NORVILIŠKIŲ VIENUOLYNAS
Vieta: Norviliškės, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/SL7PfcpAcy3gW4nq6)
Norviliškių vietovė yra vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, apie 12 km į rytus nuo Dieveniškių, visai šalia Baltarusijos sienos. Nors paparastai minimas tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas. Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje Slovakijos Aukštųjų Tatrų Mitchyb Dolny pavyzdžiu. Jame buvo valgomasis su žalių koklių krosnimi ir 4 langais, taip pat buvo 6 aruodai grūdams supilti, antrame aukšte – miegamasis, kamara. Pastato apačioje buvo du rūsiai, dar du rūsiai – po bokštais. Visas pastatas buvo dengtas čerpėmis ir skiedromis. 1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai – po keturis iš LDK ir Lenkijos Karalystės. Deja, vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės. 1900-1915 m. pastate gyveno Žemės ūkio mokyklos studentės. 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas.
VAGNERIŲ RŪMAI
Vieta: Plento g. 5 , Šalčininkai (https://goo.gl/maps/Esy33rMp8uK4oCBy6)
Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla.
ŽIŽMŲ KAIMAS
Vieta: Žižmai, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/e4hgZwTjjiPA488M9)
Kaimas įsikūręs tarp Gaujos upės intako Berželio ir šiaurinėje pusėje esančios aukštumos, prie Dieveniškių – Geranainių kelio. Nuo Žižmų kaimo iki rajono centro 30 km, iki Dieveniškių miestelio- 3 km. Istorijos šaltiniuose minima, kad jau 1385 m. Dieveniškių vardą mini Kryžiuočių ordino žvalgai, čia jau buvęs dvaras – aplinkinių teritorijų feodalinis centras, neginčijama, kad ir Žižmų kaimas įėjęs į dvaro valdas. Seniausiame žinomame Žižmus mininčiame istoriniame 1737 m. dokumente nurodoma, kad kaime gyveno 7 šeimos. Sodybų gerokai padaugėjo XVIII a. antroje pusėje (1775 m. jų jau 13). XIX a. viduryje, prieš panaikinant baudžiavą, kaimavietė jau buvo visiškai susiformavusi. Nuo pat kaimo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose XVIII a. pradžios iki šiol minima Šilabritų pavardė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime veikė „Ryto“ draugijos globojama privati 4 klasių pradžios mokykla, Šv. Kazimiero draugijos skyrius, buvo lietuviška skaitykla. Kaimo sodybos skiriasi sklypo forma, pastatų vieta gatvės atžvilgiu, skaičiumi bei jungimu, tvorų padėtimi.
RIMAŠIŲ KAIMAS
Vieta: Rimašiai, Poškonių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/1nTkQNcw5ULZhLjq6)
Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui.
Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt.
Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis.
POŠKONIŲ KAIMAS
Vieta: Poškonys, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/i6az4UwCRYmLRPdL6)
Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Tuo metu kaimas priklausė Arlaviščių dvarui, dvarininkui Jonui Žemlai. Pagal sodybų ir pastatų išdėstymą kaimavietė yra gatvinė, rėžinė, užstatyta vienpusiai. Žmonės nuo seno namus ir sodybas puošdavo savo rankomis išgražintais dirbiniais. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertinga yra senoji gatvė. Sodybos statytos XIX a.
Istoriniai paminklai Šalčininkų rajone:
MEMORIALINĖ VIETA GINTARUI ŽAGUNIUI ATMINTI
Vieta: Krakūnai, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/x3B73dUUzogFmyxT7)
Žagunis gimė 1957 metais Pakruojo rajone, mokėsi Trakuose ir Lentvaryje. Baigęs Vilniaus statybos technikumą dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje. Pasienio tarnybą G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkritį. 1991 m. vasarį buvo paskirtas Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki savo žūties budėjo Krakūnų kelio poste.
Tuo metu SSRS kariškiai padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbusius pareigūnus. 1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarius pavojingai situacijai buvo nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį G. Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.
2004 m. lapkritį G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas – ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.
KANIŪKŲ KRYŽIUS
Vieta: Kaniūkai, Gerviškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/mSYP6qCqqdrx8EBa6)
Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos-Baltarusijos dabartinės sienos, prie Šalčios upės. 1920-1939 m. Kaniūkai priklausė Lenkijos valdomo Vilniaus krašto Lydos apskrities Benekainių valsčiui. 1943 m. rudenį kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Savisaugininkai trukdė tarybiniams partizanams veikti, ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius, kitų turtą, nepakluso reikalavimas nusiginkluoti.
Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimo savisaugininkų priešinimosi, tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. naktį sovietų partizanų rinktinė, sudaryta daugiausia iš buvusių Kauno geto kalinių žydų bei tarybinių karo belaisvių, vadovaujama Jakovo Prennerio, užpuolė Kaniūkų kaimą ir sudegino jo gyventojus. Žuvo virš 100 žmonių. Tokios žudynės turėjo būti „bausmė“ už savigynos organizavimą. Kaniūkų gyvenvietėje pastatytas kryžius nužudytiems gyventojams atminti.
Urbanistiniai paminklai Šalčininkų rajone:
ŠALČININKAI
Vieta: Šalčininkai, Vilniaus apskr. (https://goo.gl/maps/WLzDWi2BGVbQu4YS9)
Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo.
Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines. 1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“.
DIEVENIŠKIŲ SENOSIOS MIESTO DALYS
Vieta: Dieveniškės, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/vmJoPp5hZBm7ipdW8)
Dieveniškės – istoriniu ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais.
EIŠIŠKIŲ SENOSIOS MIESTO DALYS
Vieta: Eišiškės, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/6rSi3UMXUT11pYkD7)
Eišiškės – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Lietuvos metraštis mini, kad Eišiškes įkūrė žemaičių kunigaikščio Mantvilo sūnus Mikšys. XVI a. buvo laikomos vienu iš svarbiausių LDK miestų. Čia veikė pilies teismas, rinkosi bajorų seimeliai. Miestelyje buvo bažnyčia, sinagoga, mokykla, keturios gatvės, rotušė, smuklė. Dauguma gyventojų buvo žydai, gyvenę čia iki Antrojo pasaulinio karo.
Daugiau apie Eišiškes: Eišiškės – viena seniausių žydų gyvenamųjų vietų Rytų Europoje
Archeologiniai paminklai Šalčininkų rajone:
POŠKONIŲ PILKAPYNAS
Vieta: Poškonys, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/t45bLJxrSjoxjp5L7)
Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai.
Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai.
EIŠIŠKIŲ PILIAVIETĖ
Vieta: Eišiškės, Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/17dWfu3M4XyyTPRT8)
Buvusi XIV-XV a. mūrinė Lietuvos pilis, gynusi nuo priešų rytines sienas. Manoma, kad XIV a. antroje pusėje ji priklausė didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tėvui Sudimantui. XVI a. metraštininkai mini Eišiškių pilį kaip vieną seniausių lietuvių pilių. Savo formomis asocijuojasi su bokštinio tipo gynybiniais statiniais, plačiai žinomais XIII a. Volynėje ir Nemuno aukštupyje.
BĖČIONIŲ PILIAKALNIS
Vieta: Bėčionys, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/3vmtX5oBMcAjb9Nh8)
Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi.
Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.).
Gamtos paminklai Šalčininkų rajone:
BUIKOS. LEVANDŲ UOSTAS
Vieta: Buikos, Jašiūnų sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/jFA7khF9EbacLqPE8)
Dano ir Aurelijos Arlauskų šeimos širdies ir proto vaisius, įkurtas Buikų kaime. Pirmasis levandos krūmelis pasodintas 2013 m . Dabar čia – 3000 levandų krūmeliai, taip pat gausiai žydi šeimininkų sodintos rugiagėlės. Levandų uoste rasite ramybę, jaukumą, šilumą ir labai daug šviesos. Tiek fizinės, tiek dvasinės… Jaukiame namelyje su malonumu apsistoja sodyboje besilankantys svečiai, galintys čia mėgautis visiška autonomija. Norint apsilankyti LEVANDŲ UOSTE, tartis iš anksto.
GRYBIŠKIŲ ĄŽUOLAS
Vieta: Grybiškės, Poškonių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/dZTT3LjN9M8VCfYY6)
Tai didžiausias ir seniausias parko ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm.
STAKŲ ĄŽUOLAS
Vieta: Poškonių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/EEtfbTrRNt2kg6Tx9)
Stakų ąžuolas suformavęs gražią, plačiai išsikerojusią kūgio formos ir žemai esančią lają. Tai tipiškas medžio, kuris augo atvirame kraštovaizdyje, pavyzdys. „Laisvai“ augančių medžių laja prasideda žemai, ji būna plati, tanki, turi daug storų šakų.
Taip yra todėl, kad pavieniams medžiams nereikia konkuruoti dėl šviesos ir erdvės. Jie gali plačiai „išskleisti“ šakas ir taip gauti daugiau šviesos. Ąžuolo kamieno apimtis 4,90 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 24 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus Stakų ąžuolui apie 1000 metų.
GRYBIŠKIŲ PUŠIS
Vieta: Grybiškės, Poškonių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/MstPxmJ3qp6CESGo9)
Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis – pušis paprastoji. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Pušis labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Grybiškių pušies amžius apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas.
Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonių ir Jurgelionių. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais. Objektas patogus lankyti, nes yra šalia parko turistinių pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutų.
KONTINENTINĖS KOPOS
Vieta: Pabarės sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/yjstzcGW4tYsQLPA7)
Rūdninkų giria yra vieno didžiausių Lietuvoje masyvų – Rūdninkų miškų, kurių plotas siekia 26 tūkst. ha – dalis. Girios biotopų kompleksas yra viena vertinigiausių rajono teritorijų. Keliaujant po Rūdninkų giria susidaro įspūdis, kad patenki į užburtą teritoriją, iš kurios jau nebeišeisi. Apsidairai – aplink giria, pakeli galvą – pro medžių viršūnes įžiūri tik dangaus lopinėlį, įsiklausai – tolumoje klykauja paukščiai, šlama medžių lapai, nuo vėjo lenkiasi pušys, atrodo, kad prie tavęs artinasi lokys…
Girioje išgyveni ir kitų dar nepatirtų jausmų. Ties Žygmantiškėmis iki 30 m aukščio iškyla kontinentinės kopos. Atvira smėlio plynė, suformuota nuo nuolat mėtomų bombų sukeltų gaisrų, yra unikalus kontinentinių smėlynų darinys.
RĖŽIŲ AKMUO
Vieta: Rėžiai, Butrimonių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/rpXay8DLNVYfWvY48)
Netoli Butrimonių įsikūręs Rėžių kaimas. Čia 1989 metais buvo surastas akmuo, nedaug mažesnis už garsųjį Puntuką. Akmens svoris apie 20 t. Neseniai čia atvežta dar 10 akmenų, kurie simbolizuoja Lietuvos vardo tūkstantmetį.
MITOLOGINIAI AKMENYS „JANKELIS“, „JANKELIUKAS“, „MOKAS“, „UŽKEIKTA SVODBA“
Vieta: Poškonių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/mKLiYCdExmj7AXfk7) („Jankelis“ ir „Jankeliukas“)
Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/JvWBUmQsoPfyK59e9) („Užkeikta svodba“)
Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/BHG3fryKFZQsNLVy7) („Mokas“)
Ledynės epochos gamtos paminklai yra mitologiniai akmenys. Didžiulių akmenys Jankelis ir Jankeliukas guli prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės. „Jankelis“ yra net 2,5 iš 3,6 m dydžio, siekia 1,3 m aukštį, „Jankeliukas“ šiek tiek mažesnis ir siekia 1,2 m aukštį. Pasak legendos, tai yra du muzikantai, kurie grįždami iš vestuvių nusprendė pailsėti. Sakoma, kad tam tikru laiku akmenys rasoja ir „ašaroja”. Šaltinių akmuo (kitaip „Užkeikta svodba“) yra Zajašiškių miško vietovėje netoli Žižmų. Pasakojama, kad šis akmuo esąs jaunosios motinos prakeiktas vestuvininkų pulkas. 2 km nuo „Užkeiktos svodbos“ Dieveniškių miško pilkapyno teritorijoje yra stulpo formos akmuo „Mokas“. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad jis turi gydomųjų galių ir ėjo prie jo gydyti ligų, prašė atitolinti nelaimes.
ŠULNIO, GULBINO, KERNAVO EŽERAI
Vieta: Pabarės sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/DbfTrdUoaRQru2js8) („Kernavo“ ežeras)
Pabarės sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/n59MzeLhqfB1jePk6) („Šulnio“ ežeras)
Pabarės sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/uLWzJv76gdnT5HsG6) („Gulbino“ ežeras)
Rūdninkuose yra trys ežerai. „Kernavo“ ežerą (81 ha) iš visų pusių supa pelkės, daugiausia juodalksniais arba žemaūgėmis pušelėmis apaugusios žemapelkės. Netoli poligono esantis „Šulnio“ ežerėlis (1,5 ha) irgi apsuptas pelkynų. Tai tipiškas distrofinio tipo aukštapelkis ežeras, kuriame auga daugybė mažažiedžių vandens lelijų. Rūdninkų pietryčiuose, kontinentinių kopų apribotuose pelkynuose, yra „Gulbino“ ežeras.
Pažintiniai takai Šalčininkuose:
GAUJOS MOKOMASIS TAKAS
Vieta: Dieveniškių sen., Šalčininkų r. (https://goo.gl/maps/Q44wbeLbnze4bQ6T6)
Gaujos mokomasis takas įrengtas Dieveniškių girininkijoje, šalia Gaujos upės, Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje. Tako ilgis sudaro 1,7 km. Keliaujant galima susipažinti su čia esančia flora bei fauna. Take yra 18 stotelių, jo trasoje yra 61 vnt. įvairios įrangos – informaciniai stendai, tilteliai, suolai, apžvalgos bokštas ir kt. Dalis tako yra pritaikyta lankymui neįgaliesiems.
Šalia tako yra įrengta stovėjimo aikštelė, atokvėpio vieta. Po tokios turiningos pažintinės kelionės svarbiausia yra nepamiršti po savęs sutvarkyti, o jau po to galima pasimėgauti nuostabiomis Dieveniškių apylinkių vaizdų nuotraukomis.
Daugiau informacijos: Šalčininkų turizmas