Minint Lietuvos žydų istorijos metus kviesime susipažinti su 8-uose Lietuvos žydiškų miestų (Radviliškio, Varėnos, Kėdainių, Eišiškių, Anykščių, Dusetų, Žiežmarių ir Molėtų) buvusių štetlų istorija, išlikusiais objektais, įdomiausiomis to krašto istorijomis, bei kultūros vertybėmis. Ne tik kviesime skaityti ir susipažinti, bet kiekvienas straipsnis taps maršrutu skaitytojo asmeninei kelionei. #Atraskpradžią
Eišiškės (Šalčininkų r.) retai kada patraukia turistų iš Lietuvos dėmesį. 3000 gyventojų turintis miestelis, įsikūręs pačiame Lietuvoje pakraštyje, žiniasklaidoje retkarčiais suskamba ne dėl to, kad iš čia kilusi Vytauto Didžiojo žmona ar vienas mūsų raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis. Eišiškės sudomina dažniausiai tik dėl savo dvikalbių lentelių, žyminčių gatvių pavadinimus. Keliakalbės gatvių pavadinimų lentelės man labai patinka, tik norėčiau, kad viena tų kalbų būtų jidiš.
Jidiš kalba kalbėjo žydai aškenaziai, viduramžiais įsikūrę Vokietijoje, vėliau po truputį traukęsi į Rytus ir galiausiai pasiekę Lietuvą. Eišiškes, jidiš kalba vadintas Eišišok, žydai laiko viena seniausių aškenazių gyvenviečių Rytų Europoje. Sako, jie čia įsikūrę dar pagoniškais laikais, maždaug XI amžiuje. Eišiškių žydų bendruomenė kildinama iš penkių šeimų, trijų iš jų pavardės įėjo į istoriją kaip Ben Josifai (vėliau – Jozefovičiai, Kabačnikai), Ben Ašerai (vėliau vadinti Ašerovičiais, Jurkanskiais) ir Azrieliai (Azrielovičiai, Edelsteinai). Yra pasakojimų, kad dar XVIII kapinėse buvę šių šeimų atstovų kapų, kurių antkapiai datuoti XI ir XII a.
Legendos legendomis, bet dokumentuose Eišiškių žydai minimi tik XVIII a. Tuomet jie sudarė apie pusę štetlo gyventojų, turėjo sklypą sinagogai, dvejas kapines ir pareigą saugoti miestelį nuo gaisrų. Žydai kūrėsi dabartinėse Vilniaus, Raubiškių, Gegužės 3-iosios, Rodūnės gatvėse, ilgą laiką jų skaičius laikėsi tarp 30 ir 40 šeimų. XIX a. bendruomenė paaugo ir amžiaus pabaigoje iš 3200 miestelio gyventojų net apie 2400 (75 proc.) sudarė žydai. Vėliau šį skaičių reguliavo emigracijos, Pirmasis pasaulinis karas ir politinė situacija: Tarpukariu jis buvo sumažėjęs, o 1939 metais išaugo iki maždaug 4000. 1941 metais buvo sušaudyti 3446 Eišiškių žydai: šiek tiek daugiau jų tuo metu ir gyveno miestelyje.
Eišiškėse vyravusius amatus bei prekybą žydai laikė savo rankose. Vos tik koks lenkas ar lietuvis prekeivis pabandydavo čia įsteigti parduotuvėlę, tuoj visose žydų parduotuvėse kainos krisdavo ir konkurentas bankrutuodavo. Tuomet kainas būdavo galima atstatyti.
Žydai labai pykdavo, jei pirkėjai nesiderėdavo, o kartais tokiems net neparduodavo, siųsdavo pas kitą prekeivį. Prekyba Eišiškėse klestėjo, prekeiviai praturtėjo, daugelis jų įsigijo po keletą namų. Lenkmečiu žydai prekeiviai stipriai nukentėjo dėl draudimo prekiauti sekmadieniais. Valdžia stengėsi padėti lenkams ir suintensyvinti prekybą šeštadieniais, kuomet žydai šventė šabą. Bankrutavę žydai prekeiviai palikdavo miestelį – emigruodavo.
Eišiškėse vyko aktyvi prekyba kailiais, mediena, galvijais, grūdais. Alkoholio prekyba, ilgą laiką buvusi žydų rankose, po Pirmojo pasaulinio karo atiteko karo veteranų šeimoms. Žydai miestelyje turėjo keletą malūnų, degtukų fabriką, odos, kailių dirbtuves ir kitų pramonės įmonių. Restoranai, tavernos, kepyklos, cukrainės irgi priklausė žydams. Tarp amatininkų ryškiausiai išsiskyrė siuvėjai ir batsiuviai, kurie net meldėsi atskirai. Tarpukariu, klestint statyboms, stipriai padaugėjo statybininkų, kelininkų ir vežikų.
Eišiškėse veikė trys maldos namai, vadinami sinagoga, naujuoju ir senuoju beit midrašu. Miestelis garsėjo ne tik savo ješivomis (rabinų mokyklomis), įvairiais chederiais (religininėmis mokyklomis), bet ir privačia mergaičių mokykla, veikusia iki Pirmojo pasaulinio karo. Po karo šalia sinagogų išdygo ir hebrajų mokykla. Miestelyje veikė kultūros ir sporto draugijos, biblioteka, visuomeniniai klubai, poilsiavietės ir vaikų stovyklos, buvo rodomi spektakliai, o atsiradus elektrai – ir kino filmai.
Sunku patikėti, kad šiais laikais užmirštas pasienio miestelyje žydų bendruomenė buvo tokia išsilavinusi ir pasiturinti, gyveno aktyvų religinį, mokslinį, ūkinį ir kultūrinį gyvenimą. Užsieniečiai visai neblogai žino Eišiškių žydus: dėl labai populiarios išeivės iš Eišiškių istorikės Yaffos Eliach knygos „There once was a world“ („Ten kadaise buvo pasaulis“) – 800 puslapių pasakojimą apie Eišiškių štetlo žydų gyvenimą. Autorė gimė 1937 metais Eišiškėse, jos šeima išgyveno Holokaustą, tačiau mama ir mažas broliukas žuvo nuo Armijos Krajovos kulkų, o ji, dar vaikas, emigravo į Palestiną ir vėliau į JAV. Būtent Y. Eliach dėka apie Eišiškių žydus žinome gerokai daugiau nei apie kitus miestelius, nors istorikai politines jos interpretacijas neigia. Kai kuriomis Y. Eliach žydų gyvenimo istorijomis pasidalinsiu ir aš.
Taigi, pasižiūrėkime, kokių žydiškojo paveldo pėdsakų galima aptikti šių dienų Eišiškėse. Siūlau Eišiškėms paskirti geras 3 valandas ir patyrinėti jas iš lėto, neskubant. Pasivaikščiojimą pradėkime sutvarkytoje centrinėje Eišiškių Gegužės aikštėje.
Ši aikštė – buvusi turgaus aikštė – susiformavo kelių į Vilnių, Rodūnią ir Merkinę sankirtoje. Eišiškės garsėjo savo turgumis, kurie vykdavo ketvirtadieniais, o dar keletą kartų per metus apylinkės susirinkdavo į didžiulius jomarkus. Turgaus diena buvo labai gerai paskaičiuota, paderinta prie kaimyninių miestelių turgų, tą dieną į Eišiškes susirinkdavo ne tik vietiniai, bet ir iš Vilniaus ir Lydos.
Vidury aikštės stovėjo prekybinės eilės, vadintos Rad Kromen. Tai buvo ilgas prekybinis pastatas, iš kurio abiejų prekes siūlė ankštos krautuvėlės, vadintos kromeliais. Čia vyko pati pelningiausia prekyba. Pasakojama, kad tose eilėse dirbo labai triukšmingos moterys, kurios keikdavosi garsiau nei prekeiviai Vilniaus Mėsinių gatvėje.
Minėtoje Y. Eliach knygoje aprašyta „vienos gerbiamiausių miestelio prekybininkių“ Malkės Rochės Šneider parduotuvė, buvusi tose eilėse. Anot pasakojimo, parduotuvė atrodė mažytė, bet buvo labai gerai aprūpinta. Čia galėjai įsigyti cukraus, miltų, razinų, žibalo, taukų ar silkės. Pas ją ir žydai, ir krikščionys pirkdavo siūlų, ylų, medinių vinukų batams taisyti, pasagų, vaško, batų tepalo. Malkė pati mezgė kojines ir čia pardavinėjo, čia galėjai nusipirkti kaspinų, ricinos aliejaus, uostomojo tabako, devynių rūšių prieskonių, kavos, cinamono ir druskos.
Turgaus aikštėje buvo Altes Kaco namas ir vaistinė, buvo Šeinos Kacenelenbogen viešbutis, kinoteatras ledų parduotuvė, kelios kepyklos ir daug kitokių parduotuvėlių bei amatininkų dirbtuvėlių. Čia, vaistininko Alte Kaco namas, degalinė.
Šiuo metu turgaus aikštėje – poilsio zona ir paminklas, skirtas įamžinti 150-ąsias Sausio sukilimo metines, o nedidelėje informacinėje lentoje galima pasiskaityti apie Eišiškių miestelio istoriją. Minimas čia ir žymusis Eišiškių turgus.
Patyrinėjus buvusią turgaus aikštę, užklydus į vieną kitą skersgatvį kviečiu pasivaikščioti Rodūnės gatve.
Rodūnės gatvėje yra nemažai autentiškų žydams priklausiusių namų. Dauguma jų – mediniai, bet yra ir mūrinių (Rodūnės g. 2, 20, 35, 36). Žydų namai dažniausiai buvo statomi galu į gatvę, turėjo dvivėre duris prekybinėms patalpoms. (Rodūnės g. 11, 44).
Pastatai būdavo ilgi, sujungti iš kelių pastatų: juose, taupydamos mokesčius, glausdavosi kelios šeimos (Rodūnės 11, 13, 15). Dauguma tų namų turėjo Sukoto (Palapinių) šventei skirtus priestatus ar patalpas pakeliamu stogu.
Pasivaikščiojus Rodūnės gatve grįžtame iki aikštės, kur Petro Cvirkos gatvėje sukame į Riaubiškių gatvelę. Tai – viena seniausių žydų gyventų gatvelių Eišiškėse. Žydų namai pasižymėjo medinių drožinių puošyba, langinių dekoru. Siūlau pakalbinti vietinius – jie irgi gali papasakoti įdomių istorijų apie kadaise čia gyvenusius žydus ir jų artimuosius, šiais laikais atvykstančius ieškoti šaknų.
Iš Riaubiškių gatvės kviečiu sugrįžti į Petro Cvirkos gatvę – kažkur čia buvo namas, kuriame žuvo Y. Eliach mama ir brolis, ir keliauti Malūno gatvės link.
1931 metais žydai Mošė Kaganovičius ir Berlas Kiučevskis pastatė malūną, gaminusį miesteliui elektrą. Taip buvo apšviestos gatvės, o nuo 16 val, ir gyventojai galėdavo naudotis elektra savo buityje. Malūnas – jėgainė išliko iki šiol, jį galima apžiūrėti nuo Vasario 16-osios arba Malūno gatvių.
Malūno gatve atkeliausime į Vilniaus gatvę – vieną seniausių žydų gyventų gatvelių, kurioje iki šiol yra išlikusių autentiškų mūrinių pastatų. Šioje gatvėje veikė privati mergaičių mokykla, viešoji biblioteka.
Iš Vilniaus gatvės pasukime į Jono Pauliaus gatvę. Čia pat, už keliasdešimt metrų pasitiks mūriniai dviaukščiai – daugiabuts, kažkokia įstaiga su rožiniu priestatu, o kiek giliau – apleistas išmuštais langais pastatas. Tai – buvęs šulhoifas, taip vadinamas sinagogų kiemas.
XX a. pradžioje Eišiškių sinagogų kiemas užėmė net 152 arų sklypą – tai buvo labai didelė teritorija, gerokai didesnė už įprastą litvakų štetlo šulhoifą. Čia stovėjo net treji maldos namai – sinagoga ir du beit midrašai: senasis ir naujasis, rabino namelis, pirtis, skerdykla, prieglauda, šulinys. Vėliau čia buvo pastatyta ir hebrajų mokykla.
Mūrinė Eišiškių sinagoga, statyta XVIII a. pabaigoje, buvo miestelio pasididžiavimas: aukšta, trijų pakopų stogu, vitražiniais langais ir mediniu interjeru buvo bene aukščiausias miestelio pastatas. Tai buvo draudžiama ir sunku pasakyti, ar žydai nesilaikė įstatymų, nes katalikų bažnyčia stovėjo nuošaliau ir vizualiai sunku buvo tuos pastatus sulyginti. Šalia sinagogos išdygo du beit midrašai, iš pradžių senasis, vėliau, atsiradus nesutarimams, žydo Jurkanskio iniciatyva buvo pastatytas ir naujasis. Deja, bet šiuos pastatus kartu su visu turtu nusiaubė didžiulis 1895 m. gaisras. Netrukus ir sinagoga, ir abu beit midrašai buvo atstatyti.
Sinagogos raudonų plytų ir lauko akmenų sienų fragmentus galima įžiūrėti ir iki šių dienų išdaužytais langais ir medeliais apaugusiu priestatu (Kaštonų g. 7, Eišiškės) pasitinkančiame pastate. Sovietmečiu sinagoga buvo paversta sporto sale, senasis beit midrašas nugriautas, o iš naujojo padaryta kino salė.
Drąsiam ir smalsiam keliautojau gal ir nusišypsos sėkmė užeiti į sinagogos vidų – žydros durys kartais būna atrakintos. Man teko šiame pastate lankytis, tačiau turistų gąsdinti nenorėčiau, tai nuotraukomis nesidalinsiu. Galbūt vieną dieną šį pastatą bus sugalvota nugriauti, o buvusios didingos Eišiškių sienos likučius pavyks užkonservuoti ir įkurti čia memorialą.
Čia pat, nuo sinagogų pasukime į Pirties gatvę. Ji žymi vietą, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo žydų pirtis (Pirties g. 22, Eišiškės). Pirtis buvo sudaryta iš dviejų dalių: didesnėje galėjo praustis visi miestelio gyventojai, o mažesnėje – tik žydai. Mažesnėje buvo mikva, ritualinė pirtis, ir kelios sujungtos vonios su atsikirais įėjimais. Į mažąją pirties dalį moterys galėjo eiti visada, o vyrams ji buvo atvira tik tam tikru metu. Žydų pirties pastatas neišlikęs, o panašioje vietoje sovietmečiu buvo išmūryta jau nauja pirtis miestelio gyventojams.
Vos už kelių šimtų metrų nuo pirties, dab. Ažuolų gatvėje, buvo įsikūrusios Naujosios žydų kapinės (Ąžuolų g. 2, Eišiškės), kuriose buvo laidojama nuo XVIII a. Kapinės iš trijų pusių buvo aptvertos akmenine tvora, paliekant galimybę plėstis į ketvirtąją pusę. Šalia kapinių stovėjo prižiūrėtojo namelis ir šulinys. Specialiame ritualinių apeigų name mirusysis būdavo ruošiamas laidotuvėms.
Žydų kapinės – gyvųjų bendruomenės veidrodis. Turtingesnieji ir garbingesnieji bendruomenės nariai gyveno geresnėje miestelio vietoje, arčiau centro, po mirties juos laidodavo ten, kur kokybiškesnis dirvožemis, gražesnė vieta. Dideli paminklai su gausiomis epitafijomis išsiskyrė iš žemesnėse vietose ar kapinių pakraščiuose laidotų nepasiturinčių gyventojų antkapių, ir tai buvo visiems priimta taisyklė. Pasakojama apie tokį kilmingą žydą Icchaką Uri Kacą, atvykusį iš Vilniaus ir
dukterį. Mirus uošviui Kacas pasiūlęs laidojimo brolijai pinigų už tai, kad ši palaidotų mirusįjį garbingoje vietoje. Negavęs tokio leidimo šis taip supyko, kad prigrąsino nurodyti ir save palaidoti giminių kape nelabai geroje vietoje. Galiausiai sumokėjęs mokestį jis gavo leidimą laidoti uošvį ne jam skirtoje vietoje, bet per keletą metų prarado savo tėtį, sūnų ir galiausiai mirė pats. Žydai tiki, kad jei taisykles pažeidusių nenubaus bendruomenė, juos nubaus Dievas.
Dabar šias kapines rasti ir paprasta, ir sudėtinga. Paprasta, nes, kaip minėjau, jos yra visai šalia senojo žydų kvartalo, vos už kelių šimtų metrų, ir visai šalia netoli jau lankytos pirties. Sudėtinga, nes jų nebėra, o paminklas, menantis kadaise jas čia buvusias, uždaroje teritorijoje, pasislėpęs tarp… vaikų darželio supynių, lipynių ir suoliukų. Per vartelius užėjus į darželį kairėje yra gėlėmis ir krūmeliais apsodintas takelis, būtent jis ir nuves prie atminimo akmens. Vieną buvusių kapinių macevą rasite iškart už darželio tvoros.
Iki tolėliau esančių Senųjų žydų kapinių (koordinatės: 54.170100, 25.010200) keliauti galima automobiliu arba pėsčiomis. Einantiems pėsčiomis yra dvi galimybės: Ąžuolų gatvės gale pereiti Stanislovo Rapolionio gimnazijos kiemą arba grįžti į Jono Pauliaus gatvę ir ja pėdinti iki pat galo, o ten už muzikos mokyklos sukti kairėn. Pirmasis variantas būtų keliais šimtais metrų trumpesnis, antrasis – įspūdingesnis, o kartu ir prasmingesnis. Juo einant pamatysite Dženerio stulpus – rodykles, žyminčius masinių žudynių Lietuvoj vietas. Taip taip, Senosiose Eišiškių žydų kapinėse buvo sušaudyti Eišiškių žydai vyrai. Taigi, ilgesnė kelionė į kapines – kartu ir prisiminimas apie Holokaustą bei jo metu žuvusius žydus.
Senosios kapinės įsikūrusios nuošaly, už Versekos upelio. Čia, šiose kapinėse, pasak legendų, buvo atrasti seniausių Eišiškių žydų šeimų, Ben Josefų, Ben Ašerų ir Azrielių, atstovų kapai ir antkapiai. Manoma, kad šios kapinės buvo naudojamos iki XVIII a. pradžios. Tuo metu siautėjo cholera, todėl kapinės greitai užsipildė, ir buvo įkurtos Naujosios, dabartinėje Ąžuolų gatvėje. Tuomet aplinkiniai ūkininkai plėtė savo laukus, kapinės vis nyko, kol neapsikentę žydai aplink likusią jiems šventą teritoriją apkasė griovius. Taip nedidelis kapinių plotelis išliko nepajudintas, o vietiniai žydai ėjo čia pagerbti mirusiųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.
1941 metais rugsėjo 22 dieną kapinių grioviai virto Eišiškių žydų masinių žudynių vieta. Iš sinagogų ir turgaus, kur buvo suvaryti visi miestelio žydai, buvo atrinkti 18-40 metų vyrai, grupėmis atvesti į kapines, suguldyti į griovių dugną ir sušaudyti viršuje stovėjusių baltaraiščių, policininkų ir girtų vietinių. Kitą dieną buvo šaudomos moterys ir seneliai bei iš kitų miestelių atvežti žydai. Ten nukeliausime pagerbę atminimo akmenėliu šioje vietoje žuvusius žmones. Antroji Eišiškių žydų žudynių vieta, kur buvo, kaip manoma, sušaudytos moterys, vaikais ir seneliai, yra katalikų kapinėse (koordinatės 54.182983, 24.991083). Ją surasti taip pat nesunku, reikėtų grįžti į Vilniaus gatvę ir ja keliauti iki A. Mickevičiaus gatvės. Pasiekus kapines ir įėjus per pagrindinius vartus, memorialą rasime pačiame kapinių gale.
1941 metų rugsėjo mėnesį per kelias dienas iš viso buvo sušaudyti 3446 žydai: 989 vyrai, 1636 moterys ir 821 vaikas. Žudynės buvo filmuojamos ir fotografuojamos, o filmas apie jas po kelių savaičių buvo rodomas Eišiškių gyventojams, prievarta suvarytiems į kino salę. Taip buvo užverstas Eišiškių žydų istorijos paskutinis puslapis, o pati istorija nustumta į tolimiausią mūsų archyvų kampą. Kviečiame traukti ją į šviesą, braukti dulkes ir pradėti po truputį pažinti ją gyvai ar mūsų pasakojimuose.
Šaltiniai:
- Keršytė, D., Rymkevičiūtė, A., Dusevičius, V. Eišiškių žydai. – Straipsnis skelbtas dabar neveikiančioje svetainėje apie Lietuvos žydus.
- Eliach, Y. There Once Was a World: A 900-Year Chronicle of the Shtetl of Eishyshok. – Little, Brown: 1999. – 864 p.
- Eishishok. Its history and its destruction. Documentaries, memoirs and illustrations, compiled and edited by Peretz Alufi and Dr. Shaul Barkali
- Holokausto Lietuvoje atlasas: vyrų žudynės, moterų, vaikų ir senelių žudynės
Autorė: Aušra Mikulskienė
Projektą iš dalies finansuoja: Kultūros paveldo departamentas
