Ar pamenate tą keistai išsikišusią Lietuvos žemėlapio „uodegėlę“, lyg pusiasalis įsiterpusią į Baltarusijos teritoriją? Tai va, būtent toje „uodegėlėje“ arba, kitaip, „Dieveniškių kilpoje“ yra įsikūręs Dieveniškių istorinis regioninis parkas, turtingas gamtos, istorijos ir kultūros paveldo lankytinais objektais. Visus juos aplankyti galima pasinaudojus parko direkcijos sudarytais pėsčiųjų, dviračių bei automobilių maršrutais, kaip kam patogiau ir maloniau.
Visi maršrutai sudaryti taip, kad jais keliaudami, galėtumėte pamatyti kuo daugiau gamtos ir kultūros objektų, kuriais šis parkas didžiuojasi.
Kelionę pradėti patogiausia būtų nuo Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centro, įsikūrusio parko prieigose Poškonių kaime (Centrinė g. 2). Čia gausite visą jus dominančią informaciją apie parke esančias lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, poilsiui skirtas vietas, galėsite susiplanuoti savo kelionę, įsigyti leidinių ir suvenyrų. Lankytojų centre taip pat veikia ekspozicija „Etnokultūros paveldas“, kuri lankytojų yra įvertinta kaip viena geriausių saugomose teritorijose.
Toliau keliaudami po Dieveniškių istorinį regioninį parką galėsite aplankyti ir pamatyti įvairius gamtos ir istorinio paveldo objektus.
Etnografinius gatvinius rėžinius kaimus, suformuotus per XVI – XVII a. Valakų reformą ir iki šių dienų išlaikiusius savo struktūrą: Lastaučikų, Poškonių, Grybiškių, Rimašių ir kitus, iš viso 13 kaimų. Didžioji dalis dabar kaimuose esančių pastatų statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Poškonių pilkapyną – V -VI a. 24 pilkapių grupę, kurių didžiausias 22 m. skersmens ir 1,8 m aukščio. Taip pat didžiausią parke Stakų pilkapyną (42 pilkapiai). Archeologinių tyrinėjimų metu šiuose pilkapynuose buvo rasta V – VII a. ir IX-XII a. lietuvių genčių degtinių kapų, įkapių, papuošalų, įrankių, puodų šukių ir kitų daiktų, liudijančių apie mūsų protėvių laidojimo papročius.
Grybiškių ir Stakų ąžuolus – įspūdingus, jau 1000 metų skaičiuojančius, beveik 5 m kamieno apimties Stelmužės ąžuolo pusbrolius. Grybiškių pušį – 100 metų skaičiuojančią, 6 kamienų pušį, kuri dėl savo grožio, amžiaus ir išskirtinumo kartu su abiem ąžuolais įtraukta į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Rimašių akmenyną – keistą, unikalų darinį, sukurtą XX a. antroje pusėje, kai iš aplinkinių laukų buvo surinkti ir į miško laukymę suvežti akmenys, suformuojant 13 taisyklingų 80 m ilgio akmenų eilių. Skaičiuojama, kad akmenyną sudaro 4500 riedulių. Be šio akmenyno, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke gausu didelių riedulių: Poškonių, Kalvių, Moko, Dailidžių, Žižmų akmenys, „Jankelis ir Jankeliukas“. Parko direkcija pabrėžia, kad Dieveniškių krašto žmones nuo seno supo akmenys. Žmonės juos naudojo buityje, statybose, kultiniuose dalykuose. Apie didžiuosius akmenis ir jų atsiradimą sukurta nemažai padavimų ir legendų, vietinėje tautosakoje jiems suteikiama mitologinė prasmė.
Bėčionių piliakalnį, įrengtą dar I-ojo tūkstantmečio pradžioje, atskiroje kalvoje, dešiniajame Gaujos upės krante. Piliakalnio šlaitai siekia 15–17 m aukštį, aikštelės dydis apie 20 x 40 m. Užkopus į piliakalnį, nuo aikštelės atsiveria nuostabi apylinkių panorama. Piliakalnio pietų papėdėje XX a. viduryje dar buvo gyvenvietės kultūrinio sluoksnio žymių, čia rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Šiandien piliakalnis pritaikytas lankytojams ir iškylavimui – yra įrengti mediniai laiptai, pavėsinės, suolai, stalai, dviračių stovai.
Gaujos mokomąjį pažintinį taką – 1,8 km ilgio, Gaujos upės krantais vingiuojantį žiedinį taką, kuriame yra net 18 informacinių stendų, detaliai pristatančių čia augančius augalus, besiveisiančius gyvūnus ir kitus gamtinės vietovės ypatumus. 2004 m. Gaujos mokomasis takas buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje.
Stakų konglomerato luistus – valstybės saugomą geologinį gamtos paveldo objektą Stakų kraštovaizdžio draustinyje. Stakų geologinį objektą sudaro 2 luistai, gulintys vienas šalia kito ant kalnelio, apaugusio medžiais, viršūnės. Jų sudėtyje esančios pagrindinės uolienos yra smėlis ir žvyras. Objektą sudaro gamtiškai susicementavusio konglomerato išeiga, atsiverianti geologinio sluoksnio fragmentu ir esanti reljefo paaukštėjime. Svarstoma, kad jie čia galėjo būti atvilkti ledyno.
Norviliškių vienuolyną, dar žinomą, kaip Norviliškių pilis. Tai XVI a. renesansinės gynybinės architektūros kompleksas, kartu su vartų bokštu ir gynybiniu bokštu sudaręs tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kiemu centre. Pilį XVI a. pabaigoje pastatė Šorcų šeima, o 1617 m., siekdama šiame krašte skleisti katalikų tikėjimą, perleido ją Vilniaus „mažiesiems broliams“ pranciškonams, kurie rūmuose įkūrė vienuolyną. 1832 m., po sukilimo, vienuolynas imperinės Rusijos valdžios buvo uždarytas, netrukus jame įkurdintos kareivinės. 1904 m., iškeldinus kareivines, pilyje įkurta mergaičių mokykla, kuri ten veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Po to, iš esmės, bešeimininkiu tapęs pilies kompleksas iš lėto nyko iki pat XXI a. pradžios, kai buvo restauruotas ir atvertas lankytojams. Šiuo metu apžiūrėti pilį iš išorės ir pasivaikščioti apylinkėse galima laisvai, tačiau norint pateikti į vidų, reikėtų iš anksto susitarti su Dieveniškių seniūnija.
Visų maršrutų po Dieveniškių istorinį regioninį parką žemėlapius galima rasti čia.
Keliautojo įspūdžius, keliaujant vienu iš Dieveniškių istorinio regioninio parko pėsčiųjų takų, galima rasti čia.
Praktinis patarimas keliautojams: vykstant į „Dieveniškių kilpą“, su savimi reikėtų turėti asmens dokumentą, nes ten pasienio zona, taip pat, keliaujant po apylinkes, stebėti savo telefoną, kad nepersijungtų į Baltarusijos tinklą.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.