Nors ši žiema yra šilčiausia, kokią tik prisimenu, giedrų dienų skaičiumi ji nelepina. Sinoptikai prognozavo, jog šeštadienis bus visiškai giedras, todėl artėjant savaitgaliui jau pradėjau galvoti, kad pats laikas būtų apsilankyti Žemaitijoje. Ten dar tiek neaplankytų vietų, kai tuo tarpu Rytų Lietuvoje nepramintų pažintinių takų liko vos keletas. Gal viskas ir būtų buvę pagal planą jei prieš išvažiuojant iš Vilniaus nebūčiau žvilgtelėjęs į meteo.lt programėlės debesuotumo žemėlapį. O jis privertė nustebti, nes prieš tai buvusią giedro dangaus prognozę tiesiog su žeme maišo iš vakarų sparčiai atslenkantis debesų frontas. Dar dvi trys valandos ir beveik visa Lietuvos padangė vėl pasidengs storu debesų sluoksniu, o pajutus po žiemos pasiilgtos saulės šilumą to visai nesinori. Nesinori ir namo, todėl po minutės jau važiuoju ten, kur saulė turėtų šviesti ilgiausiai – į Dieveniškių regioninį parką.
Vienintelis tame regioniniame parke įrengtas Gaujos pažintinis takas aplankytas jau prieš tris metus, todėl šįkart pasimėgauti giedru dangumi sugalvojau pasivaikščiodamas Grybiškių ažuolo pėsčiųjų maršrutu. Važiuoju neatlikęs namų darbų tartum nedrausmingas studentas, tačiau tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, todėl labai nesibaiminu. Vistiek kažką rasiu, o jei ne, tada bus nuotykis.
Privažiavęs Poškonis pirmiausiai randu regioninio parko lankytojų centrą, kuris su iškelta valstybine vėliava ir užrakintais varteliais laukia gegužės mėnesio, kai sezono metu pradės dirbti ir šeštadieniais. Labai nenusiminiau, nes tokią saulėtą dieną čia pat pradeda šypsotis ir sėkmė – kitoje gatvės pusėje pamatau pėsčiųjų maršruto ženklą. Panašu, kad take esantys lankytini objektai surikiuoti ne eilės tvarka, bet pagal pavadinimo ilgį – nuo ilgiausio iki trumpiausio. Tas ne taip svarbu, svarbiausia, kad būtų tinkamai paženklintas maršrutas, kurį galima pasižiūrėti nuskenavus vieną iš QR kodų.
Jei neesate priklausomas nuo alkoholio ir nedreba rankos, skenuokite vieną iš 6 mažuose QR kokuose užkoduotų maršrutų, siūlančių keliauti pėsčiomis, dviračiu arba automobiliu. Atvažiavau pasivaikščioti, todėl renkuosi P1 – pėstiesiems skirtą trumpiausią maršrutą, vedantį iki pat garbingiausio šio regioninio parko senolio, tūkstančiu metų savo amžių skaičiuojančio Grybiškių ąžuolo. Iki pat garsiojo ąžuolo tiek P1, tiek P2 maršrutai sutampa, o pasukus atgal P2 maršrutas pro Grybiškes daro didelį lanką ir į Poškonis grįžta sukoręs 10 kilometrų kelią. Tuo tarpu P1 atstumas turėtų būti apie 6 kilometrus.
Neatsiejama maršruto dalimi turėtų būti tiek Dieveniškių regioninio parko lankytojų centras, tiek patys Poškonys, kurie yra vienas iš to paties pavadinimo etnokultūriniu draustiniu pavadintų 13 gatvinių kaimų, išsaugojusių senąją architektūrą, senosios buities elementus. Visgi be jokių pasivaikščiojimų po šį gatvinį kaimą leidžiuosi P1 maršrutu pirmyn, praeidamas arčiausiai užtvanos stovinčias sodybas ir čia pat jų kaimynystėje įsikūrusį valčių ir vandens dviračių nuomos punktą.
Kiek toliau įrengtas ir paplūdimys, kuris taip pat kaip valčių nuomos punktas ar regioninio parko lankytojų centras aktyviau lankomas bus nebent nuo gegužės. Einant maršrutu ledo sukaustytos užtvanos pakrantėje pasitinka poilsiavietė „Pelėda” – dar viena vasaros pramogoms ir iškylos skirta vieta.
Norintiems daugiau pažinti, o ne pramogauti, tokie objektai ne patys patraukliausi, o tuo labiau žiemą, todėl eidamas tiesiog žvalgausi ir tyrinėju aplinką. Smalsumas retai kada lieka be atplido, todėl ir šį kartą vos palikęs Poškonis už nugaros miško pakrašty pamačiau senų pamatų liekanas. Seni laiptai į buvusio pastato vidų ir simetriškas išplanavimas skatina vaizduotę, tačiau atsakymo nerandu. Šiose vietose turėjo būti dvarų, gal tai vieno jų liekanos? Atsakymo nepavyksta rasti nei maršrute, nei internete, todėl Grybiškių ąžuolo pėsčiųjų maršrutas taip ir kilo su viena neįminta mįsle.
Visai kas kita yra su Poškonių pilkapynu, ties kuriuo stovi net keli informaciniai stendai, dalinai kartodami vienas kito informaciją. Tačiau patys pilkapiai atrodo tikrai įspūdingai ir gana aiškiai matoma 24 pilkapių grupė yra ko gero viena didžiausių matytų mūsų protėvių laidojimo vietų. Kai kurių jų viršuje aiškiai matosi pusmetrio gylio duobė, o jų apačioje aplink juosiantis akmenų vainikas. Didžiausio sampilo skersmuo siekia 22 metrus.
Aplankęs poilsiavietę ir paplūdimį bei apžiūrėjęs pilkapius pušynu vingiuojančiu miško keliu žingsniuoju link Grybiškių ąžuolo. Nors pakeliui sutinku ne vieną kelių išsišakojimą, rodyklės ir ženklai išsklaido visus nuogastavimus dėl ženklinimo. Eiti šiuo maršrutu aišku ir patogu.
Po kiek ilgesnės atkarpos prieinu į skirtingas puses kreipiančias dvi rodykles, viena rodo kairėn – link Grybiškių ąžuolo, kita dešiniau – link Rimašių akmenyno. Pagal maršrutų žemėlapius abu jie pirmiausiai veda iki ąžuolo, o grįžę atgal – išsiskiria. Būtent čia ir yra jų išsiskyrimo vieta. Rimašių akmenyną galima pamatyti tik pasirinkus ilgesnįjį maršrutą P2. Suku kairiau ir artėju prie pagrindinio lankytino objekto, tačiau pirmiausiai pamatau ne ąžuolą o pušį.
Šis iš tolo akį traukiantis sausuolis vadinamas Grybiškių pušimi. Nei savo dydžiu, nei amžiumi, nei dar kuo nors šis medis neprilysta šalimais augančiam Grybiškių ąžuolui, todėl informaciniame stende visas dėmesys skiriamas didžiausiems ir seniausiems Lietuvos ir pasaulio medžiams, paminint tik šios pušies kamieno apimtį ir aukštį. Tarsi pristigę informacijos ir apie Grybiškių ąžuolą informacinio stendo rengėjai vėl vardija tuos pačius aukščiausių ir seniausių medžių rekordus prie to pačio paminėdami, kad vienas rekordas buvo užfiksuotas ir šalia šio ąžuolo. Po medžiu užaugusio ir į Lietuvos rekordų knygą įtraukto baravyko svoris siekė 3,05 kg, o skersmuo buvo 49 cm. Tikriausiai milžinai mėgsta milžinus.
Grįžtant atgal pro akis nepraslysta Grybiškių kaimo panorama, kuri einant į priekį liko nepastebėta. Už kadaise buvusių rėžinių laukų tarsi parade rikiuojasi galais į laukus atsukti kaimo sodybų pastatai. Kažkur ten, einantis link Rimašių akmenyno, nusidriekia P2 pėsčiųjų maršrutas.
Grįžęs atgal beveik iki Poškonių pilkapyno maršrutas suka kairėn ir eina pačiu Poškonių užtvankos pylimu. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet šią žiemą keista matyti užšalusį vandens telkinį ir ant nenuspėjamo storio ledo tupintį poledinės žūklės mėgėją. Visa užtvanka paslėpta po ledu, išskyrus vieną vietą, kur vanduo krenta tarsi bedugnėn ir kitoje užtvankos pylimo pusėje iš naujo prasideda Gaujos upė.
Einant taku ar maršrutu visada pravartu prieš tai susipažinti su žemėlapyje pavaizduota trasa. Būtent tai padėjo nepasiklysti prie užtvankos, nes rodyklę, jog reikia sukti į dešinę ir eiti Pakrantės gatve, kažkas negrįžtamai pasiskolino. Pakrantės pavadinimu pavadintas ir pačia užtvankos pakrante einantis pažliugęs kelias veda tiesiai į Lastaučikų kaimą. Tai dar vienas etnokultūriniam draustiniui priklausantis kaimas, aplankomas einant Grybiškių ąžuolo pėsčiųjų maršrutu.
Nuo čia maršruto pabaiga jau ranka pasiekiama. Į 6 kilometrų atstumą netilpau, nuėjau 7,3 km, tačiau svarbiausia, kad visą pasivaikščiojimą lydėjo pavasarėjanti saulė.