Etninės kultūros globos taryba siekia įteisinti visų Lietuvos etnografinių regionų heraldiką. Tai padaryti jau pavyko Suvalkijoje (Sūduvoje). Sūduvos didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti 2021 m. birželio 21 d. LR Prezidento dekretu. Šio regiono vėliava patvirtinta Etninės kultūros globos tarybos nutarimu 2021 m. rugsėjo 14 d. Tokiu būdu Sūduva tapo pirmuoju Lietuvos etnografiniu regionu, turinčiu jau įteisintą heraldiką.
Tuo tarpu dėl kitų Lietuvos etnografinių regionų heraldinių ženklų dar vyksta diskusijos. 2022 m. kovo 15 dieną įvyko diskusija dėl Aukštaitijos heraldikos. Joje aptarta mintis keisti 2006 metais sukurtą Aukštaitijos herbą.
Diskusiją inicijavo Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba, kurioje jau pernai pastebėta, kad 2006-aisiais sukurti Aukštaitijos heraldiniai ženklai neprigijo visuomenėje. Jais aukštaičiai naudojasi vangiai, Aukštaitijos herbas ir vėliava netapo regiono žmonių savastimi, o herbe naudojamas lotyniškas užrašas „Patriam tuam mundum existima“ daugeliui yra nesuprantamas. Šie pastebėjimai buvo išsakyti ne viename praeitų metų Aukštaitijos regioninės tarybos posėdyje, todėl buvo sudaryta darbo grupė, kuri išgrynino tam tikrus siūlymus dėl Aukštaitijos heraldikos keitimo.
Kovo 15 dieną vykusiame pasitarime šie siūlymai buvo pristatyti Aukštaitijos savivaldybių atstovams. Aukštaitijos regioninės tarybos heraldikos darbo grupės vadovas Jonas Vaiškūnas išsakė šios grupės pastebėjimą, kad pagrindinis Aukštaitijos herbo simbolis – raitelis ant žirgo iš esmės sutampa su Lietuvos Respublikos herbo simboliu Vyčiu, kuris yra visos Lietuvos žmonių tapatybės dalis.
Prieita išvados, kad Aukštaitijos herbo pagrindinis simbolis turėtų atspindėti išskirtinai Aukštaitijos regioną ir tai galėtų būti baltas žirgas, nuo seno laikomas Aukštaitijos ženklu, o kartu simbolizuojantis šventumą. Aukštaitijos tarybos heraldikos grupės nuomone, su Aukštaitija mažai ką bendro turi ir herbo skydą laikantys angelai. Juos būtų galima keisti tvirtumą ir stiprybę reiškiančio ąžuolo vainikais ar šakomis. Heraldikos grupė taip pat siūlo keisti lotynišką herbo užrašą į lietuvišką „Aukštaitija – šventa protėvių žemė“. Pasak J. Vaiškūno, visi šie simboliai, sudarydami darnią visumą, būtų nuoroda į tai, kad Aukštaitijos žmonėms jų žemė yra šventa ir nepamainoma.
Šie siūlymai susilaukė Panevėžio atstovų nepritarimo. Panevėžio kraštotyros muziejaus vadovas dr. Arūnas Astramskas suabejojo, ar tikrai 2006 metais sukurtas Aukštaitijos herbas neprigijo visuomenėje. Pasak jo, tai įrodančių tyrimų nėra, o jei taip ir būtų, galbūt verta herbą ne keisti, o padirbėti su jo populiarinimu. Jo nuomone, herbo panašumas į valstybės herbą nėra trūkumas, priešingai – tai rodo, kad Aukštaitija yra valstybės lopšys. Atsisakyti simbolių, kurie siejasi su pilietiškumu, valstybingumu ir krikščionybe, tokiu būdu darant svarbius vertybinius pokyčius, A. Astramsko nuomone, būtų netgi pavojinga, ypač dabartinėje situacijoje. „Kodėl siūlomas ąžuolas, o ne liepa arba eglė?“ – retoriškai klausė jis. Taigi, jo nuomone, Aukštaitijos herbo keisti neverta, galima diskutuoti nebent dėl devizo keitimo į lietuvišką. Jo mintims pritarė ir Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Asta Čeponienė.
Molėtų savivaldybės atstovė – vicemerė Vaida Saugūnienė pastebėjo, kad keliamas klausimas yra labai rimtas, tad prieš kažką nusprendžiant reikėtų didesnių diskusijų. Ypatingai reikėtų įsiklausyti į kultūros lauko žmonių nuomonę, nes būtent jiems regiono heraldika yra itin aktuali. Jos pačios nuomone, daugumai pakeitimų būtų galima pritarti, nes dabartiniai regiono heraldikos simboliai kelia daug klausimų.
Pakruojo rajono vicemeras Virginijus Kacilevičius sureagavo į pastabą dėl siūlomo ąžuolo simbolio. Jo nuomone, ąžuolas aukštaičiams yra visomis prasmėmis svarbiausias medis. Tai nekelia jokių abejonių. „Man kaip Aukštaitijos vaikui visiškai nekyla klausimų dėl ąžuolo, – kalbėjo jis. – Beje, ąžuolynų Aukštaitijoje po šiai dienai yra daug“. Jis paragino visus neabejoti dėl to, kad ąžuolas, be visų kitų prasmių turintis ir gamtos simbolio prasmę, turėtų atsirasti Aukštaitijos herbe. Siūlymas pakeisti lotynišką užrašą lietuvišku, jo nuomone, taip pat yra puikus sumanymas.
Pritarimą ąžuolo simbolikai išreiškė ir Švenčionių Nalšios muziejaus direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veiklai dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad ąžuolas simbolizuoja ne tik gamtą. Jis siejasi ir su kovomis už Lietuvos laisvę. Tad siūlomų pakeitimų negalima laikyti nusigręžimu nuo pilietiškumo. O siūlymas keisti lotynišką užrašą į lietuvišką tikrai yra svarbus vertybiniu požiūriu, nes tokiu būdu parodoma pagarba lietuvių kalbai ir noras, kad mūsų vaikai kalbėtų lietuviškai.
Minčiai, kad vienas ar kitas herbo detales būtina keisti, pritarė pasitarime dalyvavę Kaišiadorių, Rokiškio, Zarasų rajonų kultūrininkai. Nutarta surengti platesnes diskusijas dėl Aukštaitijos herbo, įtraukiant daugiau Aukštaitijos savivaldybių ir kultūros lauko atstovų.
Pasitarime dalyvavusi heraldikos tyrinėtoja dr. Gabrielė Jasiūnienė pastebėjo, kad kiekvieno miesto, miestelio, regiono ar valstybės heraldika turi būti suprantama toje teritorijoje gyvenantiems žmonėms. Herbas turi būti žmonių tapatybės ženklas. Jeigu taip nėra, heraldika neturi prasmės. Ar herbas yra tinkamas, turi nuspręsti regiono žmonės. To ji ir palinkėjimo aukštaičiams, primindama, kad į diskusiją visgi reikėtų įtraukti ir heraldikos specialistus ir istorikus.
Paveikslėlyje – 2006-aisiais sukurtas Aukštaitijos etnografinio regiono herbas.
Etninės kultūros globos tarybos informacija