Šie metai kultūros paveldo apsaugos srityje pasižymi sutvarkytų, atgaivintų ir prikeltų naujam gyvenimui kultūros paveldo objektų gausa. Vietos gyventojai ir atvykėliai vėl gali džiaugtis lankydami naujai duris atvėrusias bažnyčias, malūnus ar dvarų sodybas.
Žemaitijos metus švenčiantiems regiono miestams ir miesteliams, 2019-ieji – ypač sėkmingi paveldo objektų tvarkybos srityje. Žemaitijos sostinėje net trys reikšmingi objektai, iš kurių du svarbūs tikinčiųjų bendruomenei, buvo atgaivinti ir vėl atverti visuomenei.
Š. m. lapkričio pradžioje buvo baigti Telšių bernardinų vienuolyno ir kunigų seminarijos statinių komplekso vienuolyno namo fasadų tvarkybos darbai (parengė VĮ „Lietuvos paminklai architektas Juozapas Tilvikas, projekto priežiūros vadovas architektas profesorius Algirdas Žebrauskas, tvarkybos darbus atliko UAB „Telšių meistras“). Restauruojant Telšių bernardinų vienuolyno namą atlikti tvarkybos darbai prikėlė pastatą naujam gyvenimui ir atvėrė šio statinio vertingąsias savybes.
Taip pat lapkričio mėnesį Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus Vidmanto Bezaro įsakymu paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Telšių bernardinų vienuolyno ir kunigų seminarijos statinių komplekso Šv. Antano Paduviečio katedros interjero tvarkybos darbus. Šv. Antano Paduviečio katedros interjero tyrimai pradėti dar 2011 metais, kuriuos atlikus atkurta XIX a. pab. interjero polichromiją.
Tvarkybos darbai vykdyti dviem etapais nuo 2018 metų gegužės mėn. pagal Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros interjero restauravimo darbų projektą, kurį parengė VĮ „Lietuvos paminklai“, architektė Elena Kazlauskienė, buvo atlikti sienų, I aukšto galerijos, prieangio patalpų, laiptinių skliautų, lipdybos, grindų, galerijos aptvaro ir šviestuvų, medinių laiptų, II aukšto galerijos palangių, o taip pat sienų tapybos ant I aukšto presbiterijos skliauto, Švč. Mergelės Marijos ir didžiojo Šv. Antano Paduviečio altorių, vargonų prospekto restauravimo ir kt. darbai. Šiuo metu dar yra restauruojami vargonų instrumentas ir didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis“, kurie katedrą turėtų pasiekti gruodžio mėnesį.
Na, o Mažeikiuose (Stoties g. 32) atgimsta dviejų aukštų, degtų plytų mūro, gausiai karnizais, dentikulais, piliastrais ir kt. architektūrinėmis detalėmis dekoruotas pastatas, kuris, kaip ir dauguma kitų šioje gatvėje esančių XX a. pr. pastatų, susijęs su carinės Rusijos geležinkelių statyba Lietuvoje. 2019 m. lapkričio pradžioje Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė pastato, Stoties g. 32, Mažeikiai, II etapo tvarkybos darbus (architektė Gražina Kirdeikienė).
Baigti ir penkerius metus trukę tvarkybos darbai Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Atlikta nemažai: suremontuotos stogo konstrukcijos bei danga ir perdanga, restauruoti vidaus ir lauko karnizai, kolonos, mažojo bokštelio konstrukcijos. Remiantis ikonografija bei istoriniais tyrimais, atkurti vėdinimo stoglangiai, lietaus vandens nuvedimo sistema, restauruotos bokšto medinės perdangos, laiptai, atkurta skliautų tapyba. Ši bažnyčia baigta statyti 1853 metais, o dar po poros metų ją pašventino Žemaičių vyskupystės ganytojas ir tautos švietėjas M. Valančius.
Erdvus neogotikinis kryžiaus formos bažnyčios pastatas tarsi atkartoja didžiųjų Europos miestų katedrų planą ir iki šiol yra svarbiausias miesto panoramos akcentas.
Tikinčiuosius bei Žemaitijos regiono svečius vėl džiugina dar vieni baigti tvarkyti tikėjimo namai – XIX a. viduryje statyta Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Joje interjero konservavimo ir restauravimo darbai vyko jau nuo 2007-ųjų.
Bažnyčioje ėmusis interjero restauravimo darbų, išryškėjo po dažų sluoksnių slypėjęs ornamentas.
Tai buvo bažnyčios statybos laikų sienų tapybos fragmentai. Restauratoriams pavyko atskleisti pirminį interjero grožį.
Atlikta ir daugiau tvarkybos darbų – restauruotos bažnyčios grindys, jos išklotos kvadratinėmis pilko ir juodo marmuro plokštėmis, o presbiterijos dalyje – kontrastingas baltų ir juodų plokščių derinys, restauruotos kolonos ir pilioriai, dažyti imituojant marmurą, sienos – gelsva spalva, skliautai, ramstinės arkos, piliastrai – balta. Bažnyčios pastatas iliustruoja Lietuvoje retai pasitaikantį sekimą italų romanine architektūra.
Šiauliuose šiemet buvo baigti sienų dekoro konservavimo ir restauravimo darbai Venclauskių name. Tai – 1926 m. architekto Karolio Reisono suprojektuotas namas. Pastatas žymus tuo, jog čia gyveno miesto burmistro Kazimiero Venclauskio šeima, garsi ne tik tuo, kad užaugino apie 100 našlaičių, bet ir tuo, jog per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo ir slėpė persekiojamus žydus ir jų vaikus. Namas buvo miesto kultūros židinys, kuriame lankėsi daug žymių to meto žmonių, taip pat jis yra puikus tarpukario modernizmo archtektūros pavyzdys. Tvarkybos darbai šiame name pradėti 2018 metais.
Kultūros paveldo departamento informacija.