Vilkaviškio rajono savivaldybė – administracinis teritorinis vienetas pietvakarių Lietuvoje, pasienyje su Lenkija ir Kaliningrado sritimi. Rajono centras yra Vilkaviškio miestas.
Vilkaviškio rajone yra 3 miestai ir 12 seniūnijų.
Vilkaviškis – vienas senesnių Sūduvos miestų. J. Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis XVI a. pradžioje prie Kauno–Prūsijos kelio. Kaip yra rašęs kalbininkas Aleksandras Vanagas, „miesto vardas yra priesagos -iškis vedinys iš upės, prie kurios įsikūręs miestas, vardo Vilkauja. Pirmesnė miesto vardo lytis buvo „Vilkaujiškis“, vėliau virtusi patogesniu ištarti variantu „Vilkaviškis“.
Seniausią datą, kada pirmą kartą buvo paminėtas Vilkaviškio vardas, nurodo prieškario Vilkaviškio burmistras A. Sajeta. Knygoje „Vilkaviškio savivaldybė 1918–1938 m.“ minima, kad XVI a. viduryje (apie 1561 m.), žymint Alvito (Paširvinčio) ribas, karalienė Bona Sforca buvo paminėjusi ir Vilkaviškį. Tačiau dažniausia įvairioje literatūroje minima data yra 1620 m., kada Prienų seniūnas Steponas Pacas jame pastatė pirmąją bažnyčią. 1623 m. balandžio 20 d. Zigmanto III Vazos konfirmacinėje privilegijoje sakoma, kad Vilkaviškio bažnyčią pastatė LDK raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite netoli Prūsijos sienos, prie kaimelio, vardu Vilkaviškis, kad plistų katalikų tikėjimas, nes ten dar buvo laikomasi pagoniškų papročių. Bažnyčiai išlaikyti valdovas paskyrė Šelmų (Szelmy) kaimą su 10 valakų žemės, Mekšrinio ežerą, patvirtino bažnyčios ir klebonijos sklypus, taip pat kasmet po 6 grašius iš kiekvienos sodybos.
Labai sena ir didelė buvo Vilkaviškio žydų bendruomenė. Prienų seniūno S. Paco žmonos Onai Rudaminaitės padedami 1623 m. Vilkaviškyje žydai pasistatė medinius maldos namus – sinagogą. Tarpukario laikotarpiu Vilkaviškyje buvo dar kelios mažesnės sinagogos. 1679 m. balandžio 7 d. Jonas III Sobieskis žydams išdavė privilegiją, kuria leidžiama kurti laisvą miestą ir jame plėsti prekybą (miesto kūrimo privilegijos data nenurodoma, matyt, 1660 metai), leido Vilkaviškio žydams naudotis tomis pačiomis laisvėmis kaip visoje LDK, t. y. savo namuose pardavinėti gėrimus, tiek brangesnes, tiek pigesnes prekes, turėti mokyklą ir 3 namus prie jos, už kuriuos neturės mokėti miestui ir valstybei mokesčių bei atlikinėti prievolių dvarui ar miestui. Mieste, kaip ir kituose miestuose, galėjo nevaržomi darbuotis žydų amatininkai: auksakaliai, siuvėjai, odadirbiai, skardininkai ir kiti. Miestiečiai jų negalėjo versti jungtis į cechus ar atlikinėti cechų prievoles. Žydai galėjo turėti savo kapines ir netrukdomi ten laidoti mirusiuosius pagal savo papročius. Taip pat ir už pirtį, pastatytą jų pasirinktoje ir nusipirktoje vietoje, žydai neturėjo mokėti jokių mokesčių, tačiau ji negalėjo veikti per didžiąsias katalikų šventes, pavvzdžiui, per pirmąsias Velykų ar Kalėdų dienas. Jie galėjo netrukdomi pasistatyti skerdyklą ir joje pardavinėti bet kokią mėsą. Tie, kurie laikė smukles, pagal kanclerio K. Paco nurodymą, turėjo mokėti gėralų mokestį: už alų po 1 kapą, už midų – tiek pat, už degtinę – po puskapį grašių.
Apie miesto dydį galima spręsti iš 1699 m. liepos mėn. universalo, kuriame nurodyta, kiek kuris miestas ar miestelis moka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašto reikalams. Paminėsime tik kai kuriuos artimesnius miestus ir miestelius: iš Prienų buvo numatyta gauti 60 auksinų, iš Virbalio – 65, iš Naumiesčio – 30, iš Vilkaviškio – 25 auksinus mokesčių. Taigi iš aplinkinių miestelių jis buvo pats mažiausias.
Vilkaviškio seniūnijos 1747 m. inventoriuje pažymėta, kad Vilkaviškio mieste buvo kvadratinė turgavietė (jos trijose kraštinėse buvo po 4 sklypus, ketvirtojoje – 3 sklypai), Gardino (9 gyventojai), Varšuvos (28), Žydų mokyklos (Szkolna, 19 gyventojų, žydų pirtis ir sinagoga), Kišeniškių (Kiszeniszka, 41 gyventojas), Aukštoji (20), Kauno su skersgatviais (30), Gudelių (26), Dvaro (16 gyventojų). Turgavietėje stovėjo 31 krautuvėlė. Buvo surašyti miesto tvarkymosi nuostatai. Taigi, palyginti su 1732 m., atsirado dvi naujos gatvės ir Kauno gatvės skersgatviai. Buvo 204 gyventojų sodybos.
1806 metais Napoleonui Bonapartui nugalėjus Prūsiją, vokiečiai iš Užnemunės pasitraukė. Įsigaliojo Napoleono konstitucija. 1812 m. birželio 22 d. Vilkaviškyje apsilankė Napoleonas Bonapartas.
Didėjant gyventojų skaičiui, Vilkaviškyje buvo pastatyta nemažai naujos paskirties pastatų. Nuo 1881 m. pradėta rūpintis telegrafo stoties įrengimu, 1895 m. buvo leista atidaryti vaistų sandėlį-vaistinę, muilo virimo fabrikėlį. 1904 m. pastatyta gyvulių skerdykla. Vilkaviškyje, kaip apskrities centre, buvo centrinės žinybinės įstaigos: apskrities viršininkas ir apskrities valdyba, taikos teismas su hipoteka. Čia stovėjo carinės Rusijos kariuomenės daliniai. Apie 1910 m. iškilo dideli raudonų plytų mūriniai pastatai, skirti spirito gamybai ir administracijai. Buvo pastatytos kelios aliejaus spaudyklos.
1941 m. birželio 22 d. 7 valandą ryte vokiečių kariuomenės lėktuvai bombardavo miestą. Apie 11 val. mieste pasirodė pirmieji vokiečių kariai. Jie užėmė įstaigas, į nelaisvę paėmė visus uniformuotus tarnautojus. 1944 m., traukiantis vokiečiams, Vilkaviškyje vyko aršūs mūšiai. Liepos 31 d. į miestą ėmė veržtis tarybiniai tankai. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas, kol rugpjūčio 2 d. į Vilkaviškį įžengė 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė.
Karas kraupiai nusiaubė Vilkaviškį. Mieste tvyrojo ištisi griuvėsiai. Iki karo mieste buvo 800 namų, o 1944 metais liko tik 48 nenukentėję pastatai. Per pokario trėmimus iš apskrities (vėliau rajono) į tremtį 1948 m. buvo išvežti 1205 gyventojai, 1949 m. – 613, 1951 m. – 463 gyventojai.
Šaltiniai: Vilkaviškio savivaldybė ir Vilkaviškio turizmo informacijos centras