Ką pamatyti Pagėgiuose? Dažnas klausimas. O ar žinojote, kad Rambyno kalnas būtent čia? Pagėgiuose aplankykite ne tik gamtos objektus, bet ir mūrines bažnyčias ir daug kitų žadą atimančių vietų.
Rambyno kalnas
Rambyno kalnas nuolat traukia keliautojų dėmesį. Nuo kalno atsiveria įspūdingas kraštovaizdis į Nemuną ir kitą jo krantą, kuriame boluoja Tilžės ir Ragainės miestų panoramos. Manoma, jog čia yra buvusi viena svarbiausių skalvių genties šventviečių. Istorikai spėja, kad ant Rambyno kalno yra stovėjusi 1276 metais kryžiuočių sunaikinta skalvių pilis Ramigė. Šiandien Rambyno kalnu vadinama tik likusi piliakalnio papėdė. Didelė kalno dalis, paplauta Nemuno, nugriuvo 1835 m. Kitos griūtys įvyko 1878m. ir 1926 m. vasarą. Dabartinio Rambyno kalno aukštis yra 45,4 m. virš jūros lygio. Rambyno kalną ypač išgarsino Martynas Jankus ir Vydūnas. 1884 metais čia pradėtos rengti Joninių šventės, į kurias suplaukdavo žmonės iš visos Lietuvos.
Rambyno alkakalnį puošia Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, turintis gilią istorinę prasmę. Jis simbolizuoja baltų dievų trejybę – Patrimpą, Perkūną, Patulą.
Martyno Jankaus ir Vydūno atgaivinta Joninių šventė ant Rambyno kalno birželio 23 d. švenčiama iki šių dienų ir vadinama ,,Tradicijų pynė pagal Vydūną“.
Bitėnų kapinės
Tai puikiai tvarkomos kapinės, esančios Rambyno kalno papėdėje. Šios kapinės yra Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio – Kristupo Banaičio, Jono Vanagaičio, Elenos Grigolaitytės – Kondratavičienės, Aleksandro Žvinakio ir kitų Lietuvai nusipelniusių asmenybių amžinojo poilsio vieta. Kapines puošia metaliniai vartai pagaminti pagal Martyno ir Marijos Purvinų projektą. Viršutinėje vartų dalyje iškalti Vydūno žodžiai ,,Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kapinių teritoriją medine tvora aptvėrė Vydūno draugijos nariai. Kapines puošia Šilutiškio gamtininko Juliaus Balčiausko pasodinti dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Kai kuriuos kapus puošia visada žali antkapiai, suformuoti iš karpomų eglučių.
Raganų eglė
Raganų eglė – vienas iš dešimties įspūdingiausių medžių Lietuvoje, kurį verta pamatyti. Šis gamtos paminklas auga Vilkyškių miške. Eglės amžius gali siekti ~150 metų. Šis gamtos paminklas turėjo 18 kamienų. 2007 m. lapkričio 11 d. praūžusi gamtos stichija – sniegolauža, nulaužė vieną iš pagrindinių kamienų. Dabar eglė turi 17 kamienų. Kartais ji vadinamas ,,Raganų šluota“. Tokį vardą dėl formos panašumo į šluotą, apie 1960 –uosius metus jai davė mokslininkė Eugenija Šimkūnaitė. Medis yra 32,5 m. aukščio, kamieno apimtis 1 m. aukštyje, ties išsišakojimu, – 5,1 m.
Baltųjų gandrų kolonijos
Pagėgių savivaldybė garsėja baltųjų gandrų kolonijomis – Kucuose, Bitėnuose ir Mociškiuose. Ventės rago ornitologai Kucų baltųjų gandrų koloniją pripažino pačią didžiausią Lietuvoje. Įdomiausia tai, kad gandrai pradėjo lizdus sukti pušyse. Teoriškai baltieji gandrai spygliuočiuose medžiuose lizdų nekrauna. Vasarą Bitėnų gandrų kolonijos gyvenimą galima stebėti iš arti. Tam yra pritaikytas specialus monoklis, vaizdą didinantis 60 kartų. Tai puiki pažintinė atrakcija vaikams.
Trakėnai
Trakėnai – seniausia Europoje sportinių žirgų veislė, išvesta XVIII a. pr. Trakėnų dvaro žirgyne (Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities rytinėje dalyje, Nesterovo rajone). Trakėnai dabartinėje Pagėgių savivaldybės teritorijoje buvo veisiami Šereiklaukio ir Šilgalių dvarų žirgynuose. Po II pasaulinio karo šių sportinių žirgų veisimas nustojo gyvavęs. Tik Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi Šilgalių žirgyno iniciatyva buvo atgaivintos seniausios Europoje sportinių trakėnų žirgų veislės auginimo tradicijas Pagėgių krašte bei Lietuvoje. Pasigrožėti trakėnų veislės žirgais, bandyti pajodinėti hipodrome gali ir turistai. Didesnėms grupės rekomenduojame susitarti iš anksto http://www.litrakehner.lt/
Šereiklaukio I piliakalnis
Piliakalnis yra į pietus nuo Šereiklaukio kaimo, prie kelio Vilkyškiai-Bitėnai, nuo jo nutolęs apie 0,5 km. Tai vienintelis piliakalnis Lietuvos teritorijoje – skalvių genties kovų su kryžiuočiais liudininkas. Prie Nemuno ir Jūros upės santakos yra stovėjusi pilis, kuriai vadovavo skalvis Šereika. Apie 1276 metų įvykius, piliakalnio istoriją, ,,Prūsijos žemės kronikoje“ rašo Petras Dusburgietis, o kronikininkas Mikalojus Jerošinietis Šereikos žūtį pateikia eilėmis. Istorikai neabejoja, kad aprašomos vietos ir įvykiai tikrai egzistavo. Tik 1988 metais archeologas Valdemaras Šimėnas surado Šereiklaukio piliakalnį. Jis labai panašus į kitas XIII amžiaus piliavietes. 2005 m. į šiaurės vakarus nuo piliakalnio archeologai, atlikdami žvalgomuosius tyrinėjimus, aptiko senovės gyvenvietę ir kapinyną. Iki šiol Šereiklaukio piliakalnis slėpėsi Šereiklaukio miško pakraštyje, apaugęs tankiu mišku ir buvo beveik nepastebimas. 2011 metais piliakalnis sutvarkytas ir pritaikytas lankymui. Atliekant tvarkytos darbus rasti įvairūs archeologiniai radiniai. Šių radinių kopijos eksponuojamos Rambyno regioninio parko direkcijos Lankytojų centre.
Opstainių II piliakalnis
Piliakalnis yra Opstainių kaimo pradžioje, dešinėje kelio Vilkyškiai – Bitėnai pusėje, nuo Vilkyškių nutolęs apie 4 km. Tai nedidelis piliakalnis ant užtvenktos Apstelės upelio kranto. Jo šlaitai žemi, bet statūs. Piliakalnio viršuje esanti aikštelė yra beveik taisyklingo apskritimo formos, jos skersmuo apie 20 m. Piliakalnis ilgus šimtmečius stūksojo apleistas. 2010 m. Opstainių piliakalnis buvo pritaikytas lankymui – įrengtas priėjimo takas, atvertas panoraminis vaizdas į šalia telkšantį tvenkinį. Piliakalnio papėdėje įrengta atokvėpio vieta. Tako pradžioje įrengta automobilių stovėjimo vieta, prie jos – informacinis stendas. Vasaros pradžioje turistus vilioja ant greta esančios kalvos šlaitų rausvai žydintys paprastųjų smaliukių plotai. 2005 m. ir 2008 m. atliktų archeologinių tyrinėjimų metu vertingų radinių ir kultūrinio sluoksnio nerasta. Vis dėlto vizualiai, kalnas laikytinas piliakalniu.
Apžvalgos bokštai Rambyno regioninio parko teritorijoje
Bitėnuose veikianti Rambyno regioninio parko direkcijos administracija 2013 – 2014 m. įrengė keturis apžvalgos bokštus. Apžvalgos bokštai įrengti įspūdingiausiose Rambyno regioninio parko vietose. Pirmasis apžvalgos bokštas įrengtas Nemuno vingyje ties Ragaine. Iš jo atsiveria puikus vaizdas į kaimyninę šalį – Kaliningrado sritį, Nemuno pievas, Merguvos ežerą. Toliau vykdami 9 km. žvyrkeliu Šereiklaukio kaimo link, pasieksime antrąjį apžvalgos bokštą. Užlipę į 8,5 metrų aukštį, pamatysite Jūros upės, Karšuvos girios ir Šereiklaukio kaimo panoramą. Trečiasis apžvalgos bokštas įrengtas koplyčkalnyje. Todėl norėdami jį pasiekti nuo pagrindinio kelio teks nukrypti ~500 m. vakarų kryptimi. Ketvirtasis apžvalgos bokštas įrengtas Vilkyškių miestelio vakariniame pakraštyje. Vykdami krašto keliu 141 Pagėgių link, sukite į Raudondvario gatvę, kuri Jus nuves tiesiai prie bokšto. Iš jo atsiveria Vilkyškių miestelio panorama, o tolumoje boluoja Tauragės bažnyčios bokštas.
Pažintinis takas Rambyno regioniniame parke
Pažintinis gamtos takas prasideda prie Rambyno regioninio parko direkcijos pastato ir tęsiasi apie 1,5 km iki Bitėnų gandrų kolonijos. Take yra įrengta 11 stotelių, kurios supažindina su flora, fauna, gamtos reiškiniais. Takas vingiuoja tarp žemyninių kopų, atverdamas puikius vaizdus į Nemuną, Ragainės vingį, Merguvos ežerą, Ragainę. Tai puiki galimybė aktyviai ir turiningai praleisti laiką. Dėl ekskursijų po Rambyno regioninį parką kreiptis tel.: 8 441 40 640; el. Paštas: info@rambynoparkas.lt
Pagėgių Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčia
Pagėgiuose katalikų bažnyčia pastatyta 1929–1930 m. 1932 m. gruodžio 19 d. įkurta parapija. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse parapijai priklausė apie pusantro tūkstančio katalikų. Po karo bažnyčios pastatą valdžia nusavino, vėliau nugriovė, paliko tik bokštas. Katalikai kartu su liuteronais meldėsi mūrinėje liuteronų kapinių koplyčioje. 1994 m. pradėta statyti nauja bažnyčia – architektai Vaidotas Kuliešius, Gintas Natkevičius. Pirmiausia įrengta koplyčia, 1996 m. užbaigtas montuoti stogas ir tų pačių metų Kalėdų šventėms jau rinkosi tikintieji. 1997 m. bažnyčią pašventino parapijos klebonas Petras Šiurys. Nuo 2009 m. pamaldos laikomos ir pačioje bažnyčioje, kuri baigta klebono Vytauto Gedvainio rūpesčiu.
Vilkyškių katalikų Šv. Onos bažnyčia
Vilkyškių Šv. Onos bažnyčia stovi Vilkyškių miestelyje, prie Pagėgių–Jurbarko kelio. Katalikų bažnyčia 1958 m. įrengta privačiame gyvenamajame name. Bažnyčia stačiakampio plano, su šonine zakristija, bokšteliu. Yra 3 altoriai.
Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia
Dar XIX a. antroje pusėje Pagėgiai tebuvo eilinis kaimas. Toks jis greičiausiai ir iki šių dienų būtų likęs, jeigu ne 1875 m. nutiestas geležinkelis bei plentas, sujungę Tilžę su Klaipėda. 1920 m. Pagėgiai tapo naujai įsteigtos apskrities centru. O bažnytinė valdžia, kiek palūkuriavusi, 1922 m., miestelį pripažįsta bažnytinės apskrities centru. Tik bėda, kad jokios bažnyčios čia nebuvo. Pamaldų klausyti šių apylinkių žmonės buvo įpratę vykti į Tilžę. 1931 m. Pagėgių bendruomenei pagaliau pripažįstamos savarankiškos parapijos teisės. Neprašmatnūs maldos namai surenčiami per labai trumpą laiką – statinys bebokštis, 20 m ilgio ir 10 m pločio. 1936 m. Pagėgių bendruomenę sudarė apie 3 000 žmonių. Daugelis jų save jau laikė vokiečiais. 1938 m. bažnyčia kiek pertvarkoma, pristatomas bokštas, įsigyjami du garsiose Apoldos dirbtuvėse išlieti varpai. Sudėtingą, sunkų laikotarpį šiai bendruomenei teko išgyventi pokario metais. Iki 1946 m. pavasario grįžusieji vietos gyventojai netrukdomi meldėsi savo bažnyčioje, bet tų pačių metų rudenį apskrities valdžia ją atėmė ir įrengė čia grūdų sandėlį. Tada melstis žmonės rinkosi į suremontuotą evangelikų kapinių koplytėlę, kuri “anksčiau buvo vartojama lavonams iki laidojimo padėti”.
Po kurio laiko liuteronų bažnyčia, nugriovus jos bokštą, pertvarkoma į kino teatrą, gauna tikslingą (!) pavadinimą “Komjaunuolis”. Melstasi minėtoje kapinių koplyčioje (kartu su katalikais), bet vėliau ir tai uždrausta. Lietuvai atgavus nepriklausomybę maldos namai gražinti tikintiesiems.
Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Bažnyčia apstatyta apie 1560 -uosius metus. Septynmečio karo metu Rusijos kazokai ją nusiaubė ir sudegino. 1711 m. bažnyčia buvo atstatyta. 1896 m. toje pačioje vietoje pastatytas naujas raudonų plytų neogotikinis bažnyčios pastatas su 45 m. aukščio bokštu. Bažnyčios vidų puošė stilingas altorius, vitražai, puikūs vargonai. Po antrojo pasaulinio karo buvo visiškai sudarkytas bažnyčios vidus, nugriautas bokštas. Bažnyčios pastate veikė grūdų sandėlis ir malūnas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Padedant po pasaulį išsiblaškiusiems vilkyškiečiams, ji pradėta remontuoti. 1996 m. pastatytas bokštas, sutvarkytas stogas, langai, durys. Bažnyčia pasipuošė Rasos Grybaitės sukurtais spalvingais vitražais. Detmoldo parapija iš Vokietijos dovanojo vargonus, kurie, puikią akustiką išaugusioje bažnyčioje, suskambo po 50 – ties metų pertraukos. Dabar bažnyčioje laikomos pamaldos, eksponuojamos parodos, rengiami bažnytinės ir klasikinės muzikos koncertai.
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčia
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1904 m., tačiau parapija kurti pradėta daug anksčiau. Dar 1845 m. nupirktas 27,5 ha žemės plotas būsimam kunigui įkurdinti, ieškota tinkamos vietos laikiniems maldos namams įrengti. Tačiau pamaldas čia laikyti imta tik nuo 1869 m. Į jas nustatytą dieną žukiškius kviesdavo atvykęs Viešvilės kunigas, melstasi mokykloje. 1900 m. atkėlus kunigą Johaną Lozereitą (Ločeraitį?), 1905 m. balandžio 1 d. nuo Viešvilės parapijos atskirti 22 kiemai, įkurta savarankiška Žukų parapija. 1907 m. Žukų evangelikų liuteronų bendruomenėje užrašyta 2300 žmonių, iš jų 1000 lietuvininkų, 1912 m. – 2250, 1921 m. – 1500, 1926 m. – 2316, 1936 m. – 2250. Po II pasaulinio karo Žukų bažnyčioje atnaujintos pamaldos, o 1947 m. bažnyčia uždaryta. Vietos valdžia joje įrengė tarybinio ūkio sandėlį. Sunyko interjero detalės, vidaus erdvė suskaidyta į kelis aukštus. Tik menišką Nukryžiuotojo skulptūrą pasisekė išsaugoti – ji papuošė Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios altorių. Žukų bažnyčios pastatas LELB ir Žukų evangelikų liuteronų parapijai buvo grąžintas 1998 m. Žukų bažnyčios vidus beveik neremontuotas. Gerai išsilaikiusios kolonos – išlikęs originalus kolonų raižinys, dažų pėdsakai. Neliko nei skambių varpų, nei žvakių sietyno ar vargonų. Iki šių dienų likęs sovietmečiu įrengtas bažnyčios vidaus perdengimas. Iš vidaus mediena apkaltos lubos ir ištinkuotas bažnyčios vidus.
Šalia bažnyčios yra senosios neaptvertos, bet tvarkomos liuteronų kapinės, kuriose dauguma antkapių sunykę.
Šereiklaukio dvaras
Dėl strategiškai palankios geografinės padėties Šereiklaukio dvaro užuomazgos jau stebimos XIV a. bet ryškesnė dvaro veikla prasideda XVI a., kai po 1525 – ųjų metų Šereiklaukis tampa Prūsijos kunigaikščio žemės valda. Dvare veikė dviejų girnų malūnas, buvo didelė avių banda, minimi amatininkai. Vėliau čia buvo įkurtas didelis žirgų ūkis, auginta daug daržovių ir javų, veikė spirito varykla. Istorijos vingiuose Šereiklaukio dvaras yra užėmęs labai aukštas pozicijas, yra buvę ir nuosmukių, bet keletą šimtmečių tai buvo didelis ekonominis vienetas. XVIII a. dvarą administravo Šionų giminė. 1773 m. Šereiklaukyje gimė Heinrichas Teodoras Šionas, kuris 18 metų ėjo aukščiausias oberprezidento pareigas Rytų Prūsijoje. Jo veikla buvo palanki lietuvininkams. T. Šionui buvo pastatyta paminklų Klaipėdoje ir kitur. Po karo jie nepelnytai sunaikinti. Vėliau, iki pat antrojo pasaulinio karo, dvaras priklausė Dreslerių šeimai. Vienas šios giminės atstovas savo laiku buvo Tilžės apskrities valdytojas, o kitas – Klaipėdos seimelio pirmininkas. XIX a. pradžioje nuo dvaro rūmų pastato vakarų kryptimi nutiesta tiesi 2km. Alėja į dvaro kapines, kur stovėjo maža koplytėlė. Deja, liko tik pavadinimas – Koplyčkalnis ir nykstanti alėja. Dvaro rūmai sudegė I pasaulinio karo metais, o II pasaulinis karas visiškai sunaikino pastatą. Iki šių dienų išliko tik spirito varyklos pastatas, svirnas, žlaugtų bokštai ir parko liekanos. Dabar tvarkomas dvaro parkas, išvalyti tvenkiniai, atidengti ir konservuoti ūkinių pastatų pamatai. Dvaro teritorijoje, išlikusios spirito varyklos pastate, 2010 m. rugpjūčio pradžioje įkurtas visuomeninis muziejus. Jame eksponuojamos paskutinių Šereiklaukio dvaro savininkų palikuonio Konrado Stegės asmeninio archyvo nuotraukos ir muziejaus steigimo iniciatorės Kristinos Blankaitės surinkti eksponatai.
Šilgalių dvaras
Dvaras įkurtas atokiau nuo pagrindinių kelių, Nemuno slėnio pakraštyje, aukštumoje, kurios niekada nepasiekia potvynių vandenys. Dvaras minimas jau XVII a., o pagrindinė jo veikla tuo metu – pienininkystė. Šilgalių dvaras ilgai buvo vienas stipriausių ūkių Pagėgių apylinkėse. Nuo XIX a. dvaras žinomas kaip žirgynas, veisiantis trakėnų veislės žirgus. Nors ir suvargusi, dvaro sodyba išliko iki mūsų dienų. Įžengus pro vartus atsiveria griežtai rytų vakarų kryptimi orientuotas stačiakampio formos kiemas, kurio pietinėje dalyje stovi pagrindiniai dvaro rūmai. Pastatas išlaikė XX a. būdingus architektūros bruožus. Rūmų kairėje ir dešinėje stūkso didžiuliai ūkiniai pastatai, menantys dvarą buvus ekonomiškai stiprų. Už rūmų – buvęs dvaro parkas, kuriame auga 4,5 metrų skersmens ąžuolas. Dabar Šilgalių dvare įsikūręs ,,Nemuno“ žirgynas, tęsiantis ir puoselėjantis trakėnų veislės žirgų auginimo tradicijas. Pasigrožėti trakėnų veislės žirgais, bandyti pajodinėti hipodrome gali ir turistų grupės, bet reikia susitarti iš anksto.
Būbliškės dvaras
Būbliškės dvaro užuomazgos siekia XIV a. 1736 metais vykdant valdų reformas Būbliškės oficialiai tapo administraciniu centru, iš kur buvo valdomi nemaži plotai Tilžės apylinkėse. XVIII a. pro Būbliškę ėjo pagrindinis krašto vieškelis Tilžė-Šilutė-Klaipėda, veikė malūnas. Nuo 1773 m. Būbliškės dvaro nuomininkų tampa Milichas Stumberis (Michel Stumber). Po metų jam mirus dvaro valdymą perėmė jo žmoną Frederike Stumber. 1816 m. našlei priklausė nemažas turtas: Būbliškės palivarkas, Mikytų dvaras, kalvės sodyba, Schönwaldės užeigos namai, miško plotai. 1824 metais Būbliškę įsigijo leitenantas Ludwigas W. E. von Sandenas. Jis sugebėjo šiai valdai pelnyti aukščiausią Prūsijoje – riteriškojo dvaro statusą.
1827 m. Būbliškė parduota kapitonui Eduardui H. Šlenteriui (Eduard H. Schlenther). Nuo tada prasidėjo Būbliškės klestėjimo laikai. Šlenterių dinastijos valdymas tęsėsi iki II pasaulinio karo. XIX a. netoli Būbliškės nutiestas tarptautinis plentas Karaliaučius-Tilžė-Tauragė-Ryga-Sankt Peterburgas, vėliau geležinkelis Tilžė-Pagėgiai-Šilutė-Klaipėda. Taip Būbliškę iš trijų pusių apjuosė svarbiausios krašto transporto trasos. 1925 m. Būbliškės dvaras (kartu su Endriškės ir Mikytų palivarkais) pagal savo dydį buvo antrasis (po Šereiklaukio) dvaras visame Klaipėdos krašte.
Po II pasaulinio karo įsigalėjus sovietinei okupacijai, garsioji Būbliškės dvaro sodybos nebeliko. Kiti dvaro sodybos pastatai (ar bent dalis jų) buvo sunaikinti jau pokariu, naujos valdžios ar atsikėlusiųjų čia gyventi iniciatyva. Iki šių dienų išliko raudonplytis svirnas, senojo parko plotas su alėjų žymėmis ir tvenkiniais.
Daugiau informacijos: http://www.tic.pagegiai.lt/
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.