Ką pamatyti Biržuose?
Biržai – miestas šiaurės Lietuvoje, Aukštaitijoje, Panevėžio apskrityje, už 66 km į šiaurę nuo Panevėžio. Biržų vardas kildinamas iš bendrinio žodžio biržis „beržynas“ „ruplusis beržas“, biržė „beržynėlis“, biržtva „beržynas, baltmiškis“. Mieste stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Evangelikų reformatų bažnyčia, Evangelikų liuteronų bažnyčia. Biržai tai vienas iš reformatų maldos centrų.
Keliauk ir pažink Biržų kraštą, kuris garsėja ilgiausiu pėsčiųjų tiltų per ežerą, rūmais ir neitikėtina gamta.
Pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą (Ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas)
Širvėnos ežeras yra seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje suformuotas 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes, kuris saugojo tvirtovės bei miesto prieigas. Ežero atsiradimas siejamas su Biržų gynybinės tvirtovės statyba. Pelkėtoje vietoje išsiliejęs beveik 400 ha ploto tvenkinys patikimai saugojo pilį ir miestą iš šiaurinės pusės. 1928 m., kai kitoje ežero pusėje, Astravo dvaro pastatuose įsikūrė lino fabrikas, per Širvėnos ežerą buvo nutiestas 525 m. ilgio ir 2,45 m pločio pėsčiųjų tiltas, jungiantis Astravą ir Biržų miestą. Dabar Širvėnos ežero plotas yra apie 325 ha, o 525 m ilgio tiltas per jį – ilgiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje. Šiandieną šis tiltas gausiai lankomas žvejų, jaunavedžių, miestiečių ir miesto svečių, kurie nori pasigrožėti miestu, ežero ramybe ir tiltu pasivaikščioti iki Astravo dvaro.
Dar vis svarstote, ką pamatyti Biržuose?
Kirkilų apžvalgos bokštas – įspūdingą vieta, kurią privalo aplankyti kiekvienas
Biržų regioninio parko teritorijoje prie Kirkilų karstinių ežerėlių pastatytas apžvalgos bokštas, kurio forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 metrai. 30 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės plotas – beveik 30 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra 27,75 m2 amfiteatras žmonių susibūrimams, nedideliems renginiams ar tiesiog poilsiui.
Apžvalgos bokšto įrengimo tikslas – sudaryti lankytojams palankias sąlygas susipažinti su vienomis pagrindinių Biržų regioninio parko vertybėmis – Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefu. Užlipus į apžvalgos bokštą atsiveria nuostabūs vaizdai – 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, kurių skersmuo – apie 35 m ir daugiau. Kartais, esant tam tikroms sąlygoms, vasaros metu jie nusidažo įvairiomis spalvomis.
Prie pat apžvalgos bokšto pamatysite ir pažintinį taką su pontoniniais tilteliais – tai puiki galimybė stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Takas nutiestas per nedideles pelkutes ir pusiasalius su pelkėms būdinga augmenija ir gyvūnija. Pasivaikščiojimo takas veda link liepto, kuriuo pateksite į kitą ežerėlių krantą. O pažvelgę į vandenį nuo lieptelio gal pamatysite ir ežerėliuose gyvenančias purpurinių sierabakterijų kolonijas. Eidami taku išvysite garsų gaudyklę, vabzdžių viešbutį bei vaikų žaidimų aikštelę.
Pilis Biržuose, Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Pilies rūmuose įrengtas Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir biblioteka. Pilis yra bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Renesansinė bastioninė pilis, istorijos ir architektūros paminklas.
Astravo dvaro sodyba
Astravas – Biržų miesto dalis Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apaščios upės. 1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui, tačiau tik 1844 m. po ilgų teisminių ginčų pirkinys buvo įteisintas Tiškevičiams. Šie sugriautos tvirtovės nebeatstatinėjo, o kitoje Širvėnos ežero pusėje įkūrė savo rezidenciją. 1862 m. Astrave grafai pastatė dviaukščius rūmus su belvederiniu bokštu. Itališkų vilų stiliaus rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV a.-XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje išvežtos į Vilnių ir Paryžių.
Gamtos objektai:
Karstinė įgriūva Karvės ola
Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Ant duobės krašto stovi medinis stulpas su išdrožtais užrašais „Karvės ola“, „Gamtos paminklas“. Karvės ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė. Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė.
Kirkilų karstiniai ežerėliai
Labai daug įgriuvų yra įsmukusios žemiau gruntinio vandens lygio ir dėl to virtusios ežerėliais, įgriuvų tankis siekia 200vnt/km2. Čia yra ir pasivaikščiojimo takas – tai puiki galimybė stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Tai unikalus reiškinys Europoje, nes ežerėliuoe galima aptikti žaliųjų ir purpurinių sieros bakterijų kolonų, kurių dar randama tik Italijoje. Yra įrengtas pasivaikščiojimo takas.
Dolomitinė atodanga Velniapilio ola
Velniapilio ola yra dolomitinė atodanga, kurios apačia maždaug 3 m yra iškilusi virš Nemunėlio upės vandens paviršiaus ir apie 6 m atstumu nuo Nemunėlio upės tėkmės. Atodanga turi respublikinio geologinio gamtos paminklo statusą, kuris pirmąkart buvo paskelbtas 1964 m. Jos būklė palyginti gera, natūrali.
Nemunėlio-Apaščios santaka
Vaizdingame slėnyje galima pasigrožėti Nemunėlio ir Apaščios upių santakos vaizdu.
Muoriškių atodanga
Atodanga yra natūrali, atsiradusi kaip Nemunėlio upės ilgalaikės giluminės ir šoninės erozijos pasekmė. Įspūdingiausias stačiasienės atkarpos ilgis palei Nemunėlio upę siekia 80 m, atodangos aukštis apie 7,5 m. Prie Nemunėlio upės vandens dominuoja melsvo mergelio ir molio sluoksniai, kurių paviršiuose randamos smulkios kriauklelės. Tai labai įsimenanti ir išvaizdi skardingo šlaito atkarpa Nemunėlio slėnyje.
Tabokinės atodanga
Tabokinės atodangoje devoninių uolienų vertikalios sienos yra išsidėsčiusios dviem lygiais ir ne ištisai. Viršutinis skardis įspūdingas tuo, kad jo siena paprastai siekia iki 3 – 4 m aukštį ir susideda iš gana stambiais gabalais suskeldėjusių, plyšiuotų dolomito sluoksnių, į kuriuos yra įsiskverbę ant tokio skardžio augančių beržų ir kitokių medžių tvirtos šaknys.
Šiauriausias Lietuvos taškas
Biržų kraštas turi kuo pasigirti! Nuo Aspariškių kaimo iki Lietuvos šiauriausio taško pagal Nemunėlį pėsčiomis dar reikia nueiti apie tris kilometrus.
Kučgalio šaltinis
Kučgalio šaltinis turi ne bet kokią istoriją: yra pasakojama, kad 1946 metais Rusijoje pritrūko naftos ir jos rusai ieškojo net Lietuvoje. Buvo padaryta daugybė gręžinių, tačiau naftos rusams rasti nepavyko. Vietoj jos, šalia Kučgalio, iš gręžinio pradėjo tekėti vanduo. Bėgant laikui, buvo sumūryti pastatai, kol galiausiai pastatytas stogelis. 2015 metais vietovė aplink šaltinį buvo atnaujinta, sutvarkyta – įrengta laužavietė, sutvarkytas beržynėlis, pastatyta nauja pavėsinė bei atnaujintas stogas šaltiniui. Šaltinio vanduo patenka į Apaščios upę.
Butautų dvaras
Butautų dvaras žinomas dar nuo 1750 m., ir nors neaišku, kas buvo patys pirmieji dvaro savininkai, tačiau žinoma, jog nuo pat pradžių dvaro rūsiuose buvo pradėtas virti alus. Meilė amatui ir malonus jausmas gaminant aukščiausios kokybės alų neišblėso net išgyvenants sunkiausius istorinius laikotarpius – II Pasaulinio karo metu dvaras buvo sudegintas. Praėjus keliems dešimtmečiams dvarą atstatė tuometinis Laisvosios žemės kolūkio pirmininkas Petras Poškus, nuo 1979 m. dvare vyko įvairiausios šventės, vėl buvo pradėtas gaminti alus, kurį vežė į prabangiausius Vilniaus ir Rygos restoranus. Dėja, po Poškaus mirties dvaras sunyko, vėl buvo apleistas.
Ir tik 2006 m., aludaris Darius Vizbaras ėmėsi atstatinėti dvarą ir bravorą. Šiuo metu dvare įrengtos degustacijų salės, kuriose atvykę svečiai ragauja čia pat išvirtą alų. Dvaro šeimininkai vaišina ne tik alumi, bet ir gira, iš anksto užsisakius ruošiami karšti gurmaniški patiekalai ir pikantiški užkandžiai.
Mantagailiškio dvaras
Mantagailiškio dvaro pavadinimas yra kilęs nuo bajorų Montigailų pavardės, kuri Biržų apylinkėse yra sutinkama jau nuo XVI a. Apie ankstyviausią Mantagailiškio dvaro raidos laikotarpį byloja ir dvaro sodybos teritorijos archeologinių tyrimų metu aptikti XVI a. vid.-II p. koklių fragmentai, iš kurių viename sutinkamas ir žirgo, „jojančio į R pusę“, motyvas, išskirtini ir XVII a. II p. Liudvikos Karolinos Radvilaitės heraldinių koklių bei koklių su įrašu „1645“ fragmentai.
Žinoma, kad XVIII a. II p. Mantagailiškio dvarą valdė Kušelevskių giminė. 1828 m. šaltiniuose užfiksuota, kad Padaičių dvaro dvarininkas Karolis Holštenas buvo vedęs Konstanciją Kušelevską iš Mantagailiškio dvaro, o, po 1837 m. Vilkmergės vicemaršalkos Ignacijaus Kušelevskio mirties, 1840 m. būtent Holštenų giminės atstovai jau minimi kaip Mantagailiškio dvaro savininkai.
XIX a. vid. pradėta visos dvaro sodybos rekonstrukcija – pastatyti nauji klasicistiniai rūmai, rekonstruoti ir naujai pastatyti kiti dvaro sodybai priklausę pastatai, kurie aptverti mūrine tvora, pradėtas formuoti peizažinis parkas su tvenkinių sistema. Pasikeitimų, statybų dvaro sodybos teritorijoje būta iki pat XX a. pr., pvz., žinoma, kad apie 1890 m. Josefas Holštenas senųjų rūmų vietoje pastatė atskirą gyvenamąjį medinį namą savo sūnui Henrikui ir jo žmonai Michalinai.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, prasidėjus dvarų parceliacijai, 1924 m. iš baronienės Bronislavos Holšten dalį dvaro žemių ir rūmus nusipirko Juozas Dučinskas, į kuriuos kartu su šeima gyventi persikėlė apie 1933 m. Sovietmečiu, 1947 m. mirus baronienei B. Holšten, 1949 m. J. Dučinską NKVD ištrėmus į Sibirą, dvare įkurtas gamybinis centras. 1994 m. Mantagailiškio dvaro sodybos fragmentai su suniokotais rūmais buvo grąžinti Dučinskų palikuonims.
2007 m. juos nusipirko nauji savininkai. Šiuo metu savininko Sigito Kalkio iniciatyva yra vykdomi išsamūs dvaro sodybos teritorijos archeologiniai tyrimai, atlikti rūmų konstrukciniai tyrimai bei vykdoma jų restauracija, tvarkomas parkas, kuriame vyksta užpatentuoto žaidimo „Monteball“, pavadinto dvaro garbei, turnyrai.
Maldos namai
Biržų Evangelikų reformatų bažnyčia
1862m. Biržų evangelikų reformatų parapijiečių lėšomis buvo pradėta statyti nauja mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia, primenenti Radvilas, kurie rėmė ir platino šį tikėjimą. Ji tapo Šiaurės lietuvos reformacijos centru. Bažnyčioje išliko vieningas unikalus neogotikinis interjeras: stalai, suolai, didelė vargonų pakyla su vargonais, sakykla. Visa bažnyčios vidaus įranga padaryta iš medžio. Bažnyčia pabaigta statyti ir pašventinta 1974 m.
Bažnyčia atvira sekmadieniais – nuo 10 val. iki 14:00 (šilto sezono laike nuo gegužės mėn. antros pusės ir rugsėjo mėn. pirmos pusės). Kitu laiku galima tartis telefonu, Iš anksto galima susitarti su klebonu dėl gido (lietuvių, lenkų, rusų ir anglų kalbomis) bažnyčioje.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Pirmoji bažnyčia minima nuo 1500 metų, tačiau visai neaišku kur buvo tiksli jos vieta ir kaip ji atrodė. Bet laikui bėgant bažnyčių būta ne vienos, o stovėjusios dar kelios tarp Apaščios ir Agluonos upių. Tačiau visos buvusios medinės, greitai sunykdavo ar būdavo padegamos. Galiausiai tuometinis Biržų šeimininkas, grafas Jonas Tiškevičius prižadėjo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Pažadą ištesėjo ir pagal architekto Tomo Tišeckio projektą 1861 metais pastatė dabartinę mūrinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, menančią baroko ir klasicizmo laikus. Bažnyčią sutvarkyti ir išpuošti daug padėjo klebonas Juozas Rimkevičius.
Bažnyčia istoristinė, halinė, stačiakampio plano, dvibokštė (43 m). Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais, skliautai kryžminiai, rengti 3 altoriai. Bažnyčios vidus mena neobarokinį stilių. Įdomu tai, kad bažnyčioje galite pamatyti Tiškevičių giminės herbą, kuris puošia 1879 m. kurtus vargonus ir Biržų miesto herbą, kuris puošia medines ložes.
Grafo Jono Tiškevičiaus ir dar kelių šeimos narių palaikai saugomi bažnyčiose rūsyje esančiose kriptose, o apie fundatorių dar mena ir memorialinė lenta prie įėjimo į bažnyčią.
Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia
1910 m. klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu išmūryta raudonų plytų bažnyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo klebono Igno Andrašiūno iniciatyva pastatyta ūkinių trobesių, įrengta parapijos salė. 1928 m. jis išdažė bažnyčią, pastatė suolus, aprūpino bažnytiniais reikmenimis. 1929 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią konsekravo. Netoli bažnyčios, ant buvusio piliakalnio yra trečiosios bažnyčios likučiai-varpinė ir sandėliukas-lavoninė.
Daugiau lankytinų maldos namų: https://www.visitbirzai.lt/maldos-namai/
Siaurojo geležinkelio kompleksas
Unikalus XX a. siaurojo geležinkelio kompleksas turi istorinę architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę. „Siaurukas“ – tai 750 mm pločio vėžės geležinkelis, ilgiausias Europoje ir vienas unikaliausių mūsų šalies paveldo objektų, todėl išlikę siaurojo geležinkelio ruožai yra saugoma kultūros vertybė.
Respublikos siaurieji geležinkeliai perorganizuoti, pritaikant juos prie 1920 m. pradėjusios ryškėti Lietuvos ūkio struktūros. Tiesiant naujus ruožus buvo atsižvelgiama į intensyvios žemės ūkio gamybos zonas, plačiai eksploauojamų miškų bei perspektyvių durpynų rajonus. Miško medžiaga tuo metu daugiausia buvo vežama į Vokietiją. Trečiajame etape, apimančiame 1920-1938 m., siaurojo geležinkelio tinklo kūrime ypač aktyviai dalyvavo vietos savivaldybės. Besirūpindamos, kad naujos atšakos būtų tiesiamos per jų teritorijas, savivaldybės nurodė argumentus, pagrįstus prekių judėjimo apskaičiavimais.Vokiečių įpusėta Gubernijos – Pasvalio siaurojo geležinkelio linija 1922 m. buvo pailginta iki Biržų.
Siaurasis geležinkelis yra daugiasluoksnė kultūros vertybė, reprezentuojanti svarbius šalies istorijos etapus: XIX a. pabaigos techninę revoliuciją, Pirmojo pasaulinio karo eigą, Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos raidą ir sovietmečio ekonominės politikos vėjus. 1996 m. Kultūros vertybių apsaugosdepartamentas įrašė išlikusius siaurojo geležinkelio ruožus kaip kompleksą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 1999 m. minint Lietuvos siaurojo geležinkelio 100 metų sukaktį, pasiūlyta Vyriausybei paskelbti jį kultūros paminklu ir parengti atnaujinimo bei panaudojimo programą.
Biržų regioninio parko lankytojų centras
Čia galite gauti visą reikalingą informaciją ne tik apie Regioninį parką, bet ir kitas Biržų rajono lankytinas vietas. Konsultacijas įvairiais su saugomomis teritorijomis susijusiais klausimais teikia visi Regioninio parko direkcijos specialistai. Biržų regioninio parko Lankytojų centre įrengta ekspozicija, supažindinanti su šios saugomos teritorijos išskirtinėmis vertybėmis.
Pagrindinė ekspozicijos tema – „Prasmengančios žemės kraštas“, kadangi Biržų kraštas garsėja smegduobėmis, įgriuvomis, įdomiais geologiniais procesais. Antroje ekspozicijų salėje lankytojams parengta mineralų bei uolienų ekspozicija, supažindinanti su krašto geologiniais turtais. Lankytojų laukia dar vienas įdomus pažintinis interaktyvus kerno ekspozicijos stendas, kurio pagalba lankytojai gali pajausti gręžinio gylio mastelį ir pažinti geologinių sluoksnių kaitą. Biržų regioninio parko direkcija siūlo pakeliauti po „Žemės gelmių muziejų“. Šis turistinis maršrutas suteiks Jums galimybę pasivaikščioti pusės kilometro ilgio lieptu per Širvėnos ežerą, pamatyti Astravo dvaro rūmus ir jo parką, senąją užtvanką, Karajimiškio kraštovaizdžio draustinį su unikaliomis karstinėmis įgriuvomis, Kirkilų karstines įgriuvas – karstinius ežerėlius. Ekskursijos trukmė – apie 3 val., maršruto ilgis – apie 20 km.
Daugiau informacijos ką pamatyti Biržuose – Biržų turizmo informacijos centre https://www.visitbirzai.lt/