Lietuvoje tęsiami pokario laisvės karžygių, jų kovų įamžinimo, ryškaus istorinio indėlio įprasminimo darbai. Neseniai simboliniu dvigubu kryžiumi buvo pažymėta viena pirmųjų legendinių partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago (1918-1957) ir Juozo Vitkaus Kazimieraičio (1901-1946) vadaviečių Merkinės apylinkėse, ties Lankininkų kaimu.
Partizanų ženklas itin nudžiugino A.Ramanausko-Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, kuriuo paženklinta jos tėvo vadavietė buvo įkurta dar 1945 metais: „Šis bunkeris drąsiai gali būti vadinamas vienu iš pirmųjų. Šalia jo šiek tiek anksčiau įrengtas pirmasis bunkeris buvo šlapioje, naudoti netinkamoje vietoje“.
Kuriant kryžių, skambėjo partizanų dainos
Partizanišką stovyklavietę įsirengę savanoriai iš įvairių Lietuvos miestų dvigubą kryžių iš medžio pagamino per vieną naktį. Kryžius – juodos spalvos: atliekant darbus pagal japonų technologiją, mediena buvo apdeginta, siekiant išlaikyti medžio konstrukcijų ilgaamžiškumą. Dvigubas kryžius yra Lietuvos herbe – Vyčio skyde, tai pat jis yra Lietuvos kariuomenės dalinių ženklas, šaulių, skautų ir kitų patriotinių organizacijų simbolis. Pokario laikotarpiu dvigubas kryžius buvo ir Lietuvos partizanų ženklas.
Partizanų pagerbimo renginyje dalyvavo muzikos grupė „Ugniavijas“, šauliai, skautai, atsargos ir esami kariai, moksleiviai. Visi kartu jie pastatė šį originalų paminklą, o vykstant darbams, po 80 metų pertraukos čia vėl skambėjo partizanų dainos.
Lietuva turi kuo didžiuotis
„Liaudies dainos, kaip ir kiti etnokultūros elementai, pavyzdžiui, mitai – visos tautos kolektyvinės atminties ir išminties rinkiniai, perduodantys žinutes iš kartos į kartą. Partizanų dainų atveju ši atmintis perteikta iš sąlyginai nesenų įvykių. Nepaisant to, beliko tik vienas kitas amžininkas, kuris gali papasakoti apie tų dienų iššūkius, partizanų kasdienybę ir herojiškumą. Todėl manau, kad šių dainų gyvas atlikimas, ypač sėdint bičiulių rate prie laužo, gamtoje, patiriant trupinėlį tų vargų, su kuriais susidūrė Laisvės kovų dalyviai yra ypač praturtinantis ir leidžiantis patiems išgyventi istoriją, suprasti kokiomis realijomis ir nuotaikomis galėjo gyventi Miško broliai. Daina sustiprina, apjungia, įkvepia, kartais sugraudina širdį ir priverčia susimąstyti. Tai tikros emocijos, kurios leidžia mums išlaikyti ryšį su protėviais, kuriems turime būti dėkingi už savo šalies laisvę ir už tai, kad galime šias dainas drąsiai traukti miestų aikštėse, nesislėpdami nei nuo okupanto, nei nuo stribo”, – pasakojo „Ugniavijo” grupės partizanų dainų atlikėjas Kazimieras Sadauskas.
„Man patinka žmonės, kurie nebijo būti savimi, neslepia savo šaknų, savitumo, ir juo didžiuojasi. Mūsų, lietuvių, yra mažai, bet esam kieti, turime kuo didžiuotis, ką prisiminti, todėl natūraliai norisi tai išsaugoti“, – K. Sadauskui antrino verslininkas, šaulių organizacijos narys Daumantas Kriščiūnas.
Motyvuoja degančios akys
„Vanago Lietuva“ – tęstinis projektas ne vien žygiai ar renginiai greitu metu pasirodys ir virtualus turas Vanago kovų takais, kuris bus prieinamas tiems, kas gyvena užsienyje arba dar niekuomet nėra buvę šiuose kraštuose. Apie Laisvės kovų istoriją svarbu kalbėti ir moderniausiomis priemonėms, jaunimui atraktyvia kalba.
Vanagas – didingas simbolis
„Vanagas yra Lietuvos laisvės, ginkluoto pasipriešinimo okupantui, nepalaužiamos tautos valios simbolis. Mūsų valstybės istorija įkvepia ir kartu su Vanago skrydžiu, be jokios abejonės išeina už Lietuvos ribų.
Vanagas gerai žinomas Ukrainoje, o partizaninis pasipriešinimas sovietams sujungia abi tautas ir istoriškai, ir dvasiškai, ir šiuo metu tiesiogiai, ar kaunantis fronte, ar renkant paramą, ar vežant ją savo šalį nuo agresijos ginantiems visiems Ukrainos žmonėms. Kryžiai šalia partizanų bunkerių, susirenkantys šalia jų vakaroti Lietuvos žmonės, dabar jau lydimi ir ukrainiečių bei kitų svečių, edukaciniai renginiai pažarsto mūsų laisvės ugnį ir aiškiai praneša priešui rytuose – net nebandyk,”- pabrėžė saugumo ekspertas, buvęs SOP karininkas Aurimas Navys.
Turime švęsti pergalę
„Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, tūkstančių jų bendražygių kova nenuėjo veltui. Jie nugalėjo priešą, nors tuo metu ir viskas ir atrodė beviltiška. Kartu su jais nugalėjome ir mes. Nugalėjo visa Lietuva. Šiandien mes turime švęsti pergalę. Esame visiškai laisvi, esame NATO, Europos Sąjungoje ir dabar padedame tiems, kurie kovoja už laisvę taip, kaip mes anksčiau kovojome“, – pasakojo partizanų pagerbimo renginyje dalyvavęs šaulys, teisininkas Robertas Juodka.
Pasak R. Juodkos, gyventi bunkeriuose 10 metų ypatingai sunkiomis sąlygomis, be elementariausių patogumų, šaltyje, trūkstant maisto, yra daugiau nei didvyriškumas. Žmonės ėjo į kovą be jokių išskaičiavimų, vedini laisvės idėjų.
„Šiuos pasiaukojimo pavyzdžius visuomet reikia atsiminti, semtis iš to motyvacijos. Jei galvojame, kad mums sunku, kad kažko neturime, kažkas blogai, turime prisiminti, kaip blogai buvo partizanams, tačiau jie nesustojo, neatsitraukė, nenuleido rankų. Dauguma miško brolių žuvo, tačiau net ir žinodami, kad teks paguldyti galvas, jie tęsė kovą už laisvę. Tai – aukščiausias didvyriškumo ir pasiaukojimo laipsnis“, – pasakojo partizanų pagerbimo renginyje dalyvavęs šaulys, teisininkas Robertas Juodka.
R. Juodka pabrėžė, kad pokario laisvės kovotojų pasišventimas įkvėpė ateities kartas: „Šio žygdarbio niekada nepamiršime – ant jo statome ir statysime iš esmės visą mūsų valstybingumą. Tai yra didvyriškumo pavyzdys, iš kurios mes turėjome, turime ir turėsime mokytis, kaip ir visos ateinančios kartos“.