Vieversys arba vyturys – vienas pirmųjų paukščių, sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Vieversys, kaip pavasario pranašas, dažniausiai parskrenda vasario mėnesio pabaigoje.
Saugomų teritorijų ekologai šiais metais jau girdėjo vieversį čiulbant iki vasario 24 d. O prieš porą dienų Ventės Rago ornitologinėje stotyje sužieduotas pirmas šiais metais dirvinis vieversys.
Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys (Alauda arvensis). Kiti – didysis trumpapirštis vieversys (Calandrella brachydactyla), pilkasis trumpapirštis vieversys (Calandrella rufescens), kuoduotasis vieversys (Galerida cristata), raguotasis vieversys (Eremophila alpestris) Lietuvoje yra daug rečiau sutinkami.
Dirvinis vieversys Lietuvoje yra labai dažnas. Jis šiek tiek didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmelėmis. Kūno apačia balsva, pagurklyje ir kūno šonuose yra juodi taškeliai. Sveria 38-44 g.
Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse bei dirbamuosiuose plotuose. Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu. Deda 3-6 pilkai žalsvus su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinius. Išveda dvi vadas.
Minta vabzdžiais, miglinių augalų sėklomis, o rudenį ir ankstyvą pavasarį lesa augalų sėklas, šviežius lapus, daigų viršūnėles. Paukštis aktyvus šviesiu paros metu, todėl maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.
Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo čirenimu žadinantis gamtą.
Vieversys dar vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu.