Gražutės regioniniame parke esantis ežeras Šventas – vienas skaidriausių ir švariausių ežerų mūsų krašte. Jame gausu retų ir saugomų rūšių, kai kurios įvardintos ir Lietuvos Raudonoje knygoje.
Šventas – aklinasis (ištakų ir nuolatinių intakų neturintis) ežeras unikalus savo vandens lygio svyravimais. Yra žinoma, kad vandens lygis ežeruose nuolat kinta. Trumpalaikiai vandens lygio svyravimai susiję su oro sąlygomis ir vyksta visuose ežeruose. Sezoniniai vandens lygio pokyčiai susiję su metų laikų kaita ir būdingi pratakiesiems ežerams.
Lietuvos, kaip ir kitų vidutinių platumų, ežeruose aukščiausias vandens lygis būna pavasarį, kai prasidėjus polaidžiui patvinsta upės, ir rudenį, kai iškrinta daug kritulių. Daugiamečiai vandens lygio pokyčiai susiję su ilgalaikiais klimato svyravimais, pvz., su lietingesnių ir sausringesnių laikotarpių kaita. Tokio pobūdžio svyravimai ypač būdingi benuotakiesiems ežerams, tokiems kaip šiam Švento ežerui. Jų lygį palaiko krituliai ir gruntinio vandens lygis.
Švento ežere užfiksuoti didžiausi šalyje daugiamečiai vandens lygio svyravimai. Ciklinė daugiametė vandens lygio svyravimo amplitudė siekia 2,5-3 m, o visas svyravimo ciklas trunka 25–27 metus. Mokslinių tyrimų duomenimis aukščiausias vandens lygis (160,2 m) buvo 1930 m., o žemiausias (157,5 m) – 1973 m. Kintant vandens lygiui keitėsi ežero plotas, kuris didžiausias buvo (457,5 ha) buvo nustatytas 1930 m, mažiausias (432,9 ha).
Ežero dugnas duobėtas, padengtas dumblingu sapropeliu, atabradas smėlėtas, kai kur yra akmenuotas. Didžiausias gylis – 18,2 m. Siekiant išsaugoti unikalų Švento ežerą 1998 m. įsteigtas Švento ežero kraštovaizdžio draustinis. Jame ribojamas turizmas: galimas trumpalaikis poilsis (be nakvynės), maudymasis, ramus pažintinis turizmas pėsčiomis ar dviračiais.
Valstybinio ežerų monitoringo duomenimis Švento ežeras yra vienas švariausių Lietuvos ežerų, pasižymi dideliu vandens skaidrumu ir yra priskiriamas mažai maisto medžiagų turintiems oligotrofiniams ežerams.
Augalija ir gyvūnija Švento kraštovaizdžio draustinyje taip pat ypatinga ir pasižyminti retųjų rūšių gausa. Čia auga 11 sparčiai nykstančių augalų rūšių, peri arba randa prieglobstį 12 nykstančių paukščių rūšys: juodakalis naras (Gavia arctica), didysis dančiasnapis (Mergus merganser).
Senais laikais Švento ežere gyveno plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus), tačiau apie 1940 m. jie jau buvo išnykę. Daugiau jokių pranešimų apie vėžius šiame ežere nebuvo. Nors apskritai ežeras turėtų būti tinkamas plačiažnypliams vėžiams ir jame tikrai vertėtų suformuoti šių vertingų vėžiagyvių populiaciją. Ežeras yra uždaras, yra saugomoje teritorijoje, todėl svetimkraščių invazinių vėžių pateikimo tikimybė į šį ežerą būtų maža. Paminėsime, kad plačiažnyplis vėžys sparčiai nyksta Lietuvos mastu ir jau yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, todėl ežeras galėtų tarnauti šių autochtoninių vėžių lietuviško genofondo išsaugojimui. Visgi atkurti plačiažnyplių vėžių populiaciją Švento ežere kol kas, matyt neįmanoma, nes į ežerą gausiai prileista ungurių. Paskutiniai įžuvinimai atlikti 2013 ir 2014 m. kasmet suleidžiant po 11 tūkstančių ungurių mailiaus. Tokie įžuvinimai švento ežere sunkiai suprantami ir jokio racionalaus pagrindimo neturi, nes ežeras yra nenuotakus.
Švento ežeras yra ledyninės kilmės, gana gilus ir nedidelio produktyvumo, todėl jo gelmėse vasaros metu turėtų būti pakankamai deguonies koncentracijos šaltamėgiams ledynmečio reliktiniams vėžiagyviams. Iš šių vėžiagyvių rašytiniuose šaltiniuose paminėta tik keturspyglė šoniplauka (Palleopsis quadrispinosa), kuri praeito amžiaus viduryje buvo gana gausi. Dėl ežerų eutrofikacijos ši rūšis Lietuvoje nyksta ir yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Deja paskutinių tyrimų metu šio vėžiagivio nepavyko rasti, tačiau rekomenduojama atkurti ežere keturspyglės šoniplaukos populiaciją reintrodukuojant rūšį iš kitos jos radimvietės.
Didelė svarba vertinant vandens telkinio būklę suteikiama jautriems taršai makrobestuburių rūšims, pagal kurių buvimą, sudėti bei gausumą vertinama tyrimo vietos ekologinė kokybė. Taršai jautriems gyvūnams tradiciškai priskiriami ląšalai (Ephemeroptera), ankstyvės (Plecoptera) ir apsiuvos (Trichoptera). Šių vabzdžių rūšių bendras skaičius dažnai naudojamas kaip vandens telkinio būklės rodiklis. Tyrimų metu Švento ežero litoralėje užfiksuotos 28 rūšys. O tokia didelė rūšių įvairovė būdinga labai geros būklės vandens telkiniams.
Atliktas Švento ežero makrobestuburių tyrimas akivaizdžiai rodo, kad šis ežeras priskirtinas prie labai geros ekologinės būklės vandens telkinių. Tyrimų metu Švento ežere rastos dvi rečiau Lietuvoje aptinkamos vabzdžių rūšys. Tai dusioms priklausantis vabalas Hydroglyphus hamulatusir imperatoriškasis laumžirgis (Anax imperator). Dusia H.hamulatus yra gana retai sutinkama Europoje. Kieto dugno buveinėje pagauti 26 šios dusios suaugėliai. Ši nedidelė dusia užauga iki 2 mm ilgio. Iki šiol Lietuvoje buvo žinoma viena H. hamulatus radimvietė Lietuvoje – Varėnos r., Puvočiuose, 1993 m.
Imperatoriškasis laumžirgis A. imperator buvo įrašytas į ankstesnio leidimo Lietuvos Raudonąją knygą. Šio žirgelio lerva, kaip ir visų kitų žirgelių, lervos yra plėšrios gyvena 1-2 metus, suaugėliai skraido birželio-rugsėjo mėn.
Švento ežero augalija patiria nuolatinį stresą ir persitvarkymą, dėl ženklių vandens lygio svyravimų, o palyginti mažas maisto medžiagų kiekis jo vandenyje taip pat nesudaro sąlygų vešlios augalijos formavimuisi. Todėl šiame ežere aptinkami reti į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti augalai. Ypatinga globa reikalinga šiame ežere augančiai pražangiažiedei plunksnalapei (Myriophyllum alterniflorum), kuriai Švento ežeras – vienintelė jos gyvavimo vieta Lietuvoje. Šis augalas auga gana sekliai, atvirose nendrėmis neapaugusiose, atvirose vietose, tik 0,5-1 m gylyje, todėl lengvai pažeidžiamas.
Kitas šalyje retas vandens augalas – laiboji stukenija (Stuckenia filiformis). Ji šalies ežeruose nyksta dėl natūralios ir antropogeninės ežerų eutrofikacijos ir pakrančių seklumų užžėlimo aukštaūgiais augalais. Šiuo požiūriu Švento ežeras išimtis, kur laiboji stukenija žinoma nuo 1953 m. Šiuo metu ji plačiai paplitusi ežero seklumose iki 0,5 m. gylio. Gali būti, kad vandens lygio svyravimai ir nuolatinis seklumų atsinaujinimas, menkas nendrių juostos išsivystymas, yra palankus šios silpnai konkurencingos rūšies išlikimui.
Švento ežere plačiai paplitusi siauralapė plūdė (Potomogeton gramineus), beveik visoje Europoje laikoma viena iš jautriausių antropogeniniam poveikiui rūšių. Dar kartą patvirtina šio ežero gerą vandens ekologinę būklę.
Švento ežere didelis sąlyginis skaidrumas, siekiantis net 6-7 m gylį, sudaro palankias sąlygas vystytis bentoso dumbliams ir melsvabakterėms. Tyrinėjant ežero fitobentosą aptikta 119 dumblių ir melsvabakrterių rūšių. Švento ežere ypač gerai išsivystę ant smėlio paviršiaus, suirusio organinio substrato (detrito) ar jame gyvenantys dumbliai. Šios ekologinės grupės dumbliai ežere formuoja melsvai rudos spalvos, vietomis siekiančią iki 1-2 cm storio luobelę, kuri beveik ištisai dengia litoralinės ežero dalies dugno nuosėdas, išskyrus rekreacijai naudojamas zonas, kur nuosėdos periodiškai permaišomos dėl žmonių veiklos, ar zonas, intensyviai permaišomas vėjo. Dominuojančių rūšių kompleksą sudarė palčiai fitobentose paplitę titnagdumbliai.
Pastebėta, kad tose ežero vietose, kur susidaro šių dumblių luobelė beveik neaptinkama vandens augalų, o tie vandens augalai, kurie sugebėjo įsitvirtinti – atrodo skurstantys ir stipriai paveikti šio fitobentoso šalutinių produktų. Atabrado dugno nuosėdų permaišymas ir perklostymas galėtų sumažinti fitobentoso vystymąsi, todėl būtų tikslinga periodiškai keisti rekreacijos zonas.
Smalsu, kokias dar paslaptis slepia šis skaidriausias rytų Lietuvos deimantas? Įdomu, kaip keisis ežero vandens lygis po tokios neįprastai šiltos žiemos ir ar tai paveiks biologinę įvairovę? Apsilankykite Gražutės regioniniame parke ir patys atraskite šį unikalų ežerą. O lankydamiesi nepamirškite, kad šio deimanto likimas priklauso nuo mūsų rūpesčio ir pagarbos gamtai.
Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos informacija