Kauno Švč. Trejybės bažnyčios, bernardinių vienuolyno ir kunigų seminarijos statinių komplekso bernardinių vienuolyno varpinės bokšte suskambo naujai sutvirtintas XIX a. pabaigoje išlietas ir beveik 800 kg sveriantis varpas. Šis Kaune, Rotušės a. 21, stovintis nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas – unikalus statinių kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 39052) – susiformavo XVI a. – XX a. I p., restauruotas XX a. 7–9 dešimtmetyje. Varpų istorijas tiriančių istorikų ir menotyrininkų atliktų tyrimų duomenimis, bernardinių vienuolyno varpinėje buvo trys varpai, iš kurių iki šių dienų išliko vienas. Išlikęs varpas buvo išlietas Žemaičių kunigų seminarijos pastangomis ir lėšomis po 1863 m. sukilimo, iš kitų dviejų varpų. Ant varpo išlietas įrašas ,,Garbinu Dievą. Sušaukiu žmones. Surenku dvasininkus. Mirusius apraudu. Audras nuveju. Šventes papuošiu“. Po Pirmojo pasaulinio karo 1915 m. varpas buvo išvežtas į Maskvą ir saugomas Kremliaus arsenale. Vėliau, apie 1923 m., sugrąžintas į savo vietą ir išliko iki šių dienų kabantis ant tos pačios pakabos. Šis varpas ilgą laiką buvo nenaudojamas. Buvo susidėvėjusios jo pakabinimo konstrukcijos, varpo ašis tapo nestabili, išlinkusi, varpas negalėjo linguoti. Remonto metu varpo ašis buvo sutvirtinta, šerdies pakabinimo mazge susidėvėjusi oda pakeista nauja. Suremontuotas skambinimo mechanizmas.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 1468 m. Kaune įsikūrus pranciškonams observantams (bernardinams), netrukus prie jų Šv. Jurgio bažnyčios ėmė formuotis ir Trečiojo ordino regulos seserų bendruomenė. Pradžioje seserys bernardinės turėjo tik savo namą ir gyveno globojamos bernardinų. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras (1575–1586) bernardinėms 1582 m. paskyrė sklypą, kuris XVI a. pabaigoje išsiplėtė. 1618 m. Kauno maršalka, Minsko vaivada Aleksandras Masalskis ir jo žmona Apolonija, dukrai Klarai įstojus į bernardinių vienuolyną, jam padovanojo savo namus, kurių dalis tais pačiais metais perdaryta į Švč. Trejybės vardu konsekruotą bažnyčią, o kitoje dalyje įsikūrė vienuolynas. Dar keletą namų nusipirkusios bernardinės savo valdas išplėtė. Tačiau pastatus 1624 m. nuniokojo mieste kilęs gaisras, teritorija buvo perplanuota: pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas, nugriautos buvusių gotikinių namų liekanos, pavienės jų dalys įjungtos į bažnyčios ir vienuolyno sienas bei tvorą. 1655 m. vienuolyną nuniokojo Maskvos armija, o 1668 m. atstatinėjama bažnyčia nukentėjo nuo gaisro. 1864 m. vienuolynas buvo uždarytas. Vienuolyno vakarinėje dalyje įsikūrė iš Varnių atkelta Žemaičių vyskupijos kurija su kunigų seminarija. 1899 m. bažnyčia buvo suremontuota, tačiau dar kartą nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą 1929–1930 m. nugriauta vienuolyno komplekso šiaurinė dalis, o virš likusios užstatyti du aukštai, iš šiaurės pusės pristatytas naujas keturaukštis kunigų seminarijos pastatas. 1933 m. pagal architekto Karolio Reisono projektą Švč. Trejybės bažnyčios pietvakarių pusėje pastatytas trijų aukštų kunigų seminarijos administracinis pastatas. 1938 m. bažnyčią ir parapiją perėmė saleziečiai, veikę čia iki 1948 m. Pagal architekto Mykolo Songailos projektą 1939 m. pertvarkytas bažnyčios vidus. 1963 m. bažnyčia uždaryta. 1969 m. kompleksas pradėtas rekonstruoti ir restauruoti. 1982 m. vasario 17 d. dar nebaigtoje remontuoti bažnyčioje, kuri 1978 m. atiteko kunigų seminarijai, vyskupas Liudvikas Povilonis laikė pirmąsias koncelebracines Šv. Mišias.
Bernardinų vienuolyno varpinės bokšte varpopakabinimo konstrukcijų ir skambinimo mechanizmo remonto darbus atliko inžinierius kampanologas Saulius Stulpinas (www.varpai.lt). Varpo istorinius tyrimus atliko dailės istorikas dr. Gintas Žalėnas. Varpai bokšte senaisiais laikais perspėdavo apie artėjantį pavojų, šaukė į kovą, kvietė melstis. Taip pat nuo seno įprasta, kad varpai kviečia į maldą, šaukia visuomenę telktis. Šiandien jų skambesys tarsi leidžia išgirsti savo tautos bei valstybės istoriją.