Šiandien kreipiamės į Jus su didžiule staigmena, galima sakyti, stebuklu! Šių metų gruodžio 14-23 d., iš Paduvos (Italija) į Lietuvą bus atvežta šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija, lot. kl. vadinama „massa corporis” (įvairios kūno dalies masė). Tai išties ypatinga relikvija.
Šv. Antano kapas nebuvo atidarytas nuo pat 1263 m. Tik 1981 m., minint 750-ąsias šv. Antano mirties metines, kapas buvo atvertas, jame rasti trys apdangalai. Viename buvo šventojo kaulai, antrame – abitas (vienuolinis drabužis), trečiame – mumifikuoti „massa corporis“ likučiai. Buvo atlikti jo relikvijų tyrimai.
Šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija bus išstatyta gruodžio 14–15 dienomis Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Tą savaitgalį vyks katedros atnaujinimo darbų užbaigimo iškilmė, kurios metu taip pat sugrįš jau restauruotas šv. Antano paveikslas.
Šv. Antano Paduviečio didžiąją relikviją šioje kelionėje lydės du broliai pranciškonai iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje. Broliai pasakos apie šią Šventojo relikvijų kelionę, skaitys paskaitą apie pamaldumą šventiesiems.
Jei kas lankėsi Paduvoje, įspūdingoje bazilikoje, kuroje šventasis yra palaidotas, galėjo aiškiai pastebėti, kaip tikintieji įžengę į bažnyčią tuoj dairosi, kur yra šventojo kapas. Eidami aplink altorių, tikintieji sustoja kitoje jo pusėje, uždeda ranką su rožiniu, skepetaite ar šventojo paveikslėliu ant tamsaus marmuro antkapio plokštės, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau. Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudija apie suteiktą malonę. Telšių Katedroje šalia paveikslo, taip pat matysime votus liudijančius apie patirtus stebuklus, prašant šventojo Antano užtarimo.
Į Telšių katedrą atvykę tikintieji, taip pat galės prieiti prie šventojo relikvijos, ją paliesti, pridėti skepetaitę ar šventojo paveikslėlį, uždėjus ranką melstis, prašyti šv. Antano užtarimo. Relikvijų kelionė taip pat tęsis ir Plungės, Rietavo, Kretingos, Klaipėdos (Marijos Taikos Karalienės), Marijampolės (Šv. Vincento Pauliečio), Vilniaus (Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų)) bažnyčiose ir Kauno (Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus) arkikatedroje bazilikoje.
Tad visų, didelių ir mažų, vaikų ir suaugusių, sveikų ir sergančių, laukiame atvykstant.
Trumpai priminsiu keletą dalykų apie šv. Antano gyvenimą.
Italai sako, kad jis kilęs iš Paduvos, o portugalai – kad iš Lisabonos. Šv. Antanas, kurį popiežius Leonas XIII pavadino „viso pasaulio šventuoju“, gimė Portugalijoje, Lisabonoje, 1195 m. Per krikštą gavo Ferdinando vardą. Jo tėvas Martynas buvo riteris; motina, vardu Marija, taip pat kilusi iš kilmingos šeimos. Sulaukęs 15-os metų, įstojo į šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną šv. Vincento vienuolyne netoli Lisabonos. Po dviejų metų perėjo į šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur ruošėsi priimti kunigystės šventimus. Šiame vienuolyne jis galėjo naudotis turtinga biblioteka ir klausytis garsių Paryžiaus ir Lisabonos profesorių paskaitų. Koimbroje Ferdinandas studijavo aštuonerius metus ir sulaukęs 25-ių buvo įšventintas kunigu. Netrukus jį pasiekė žinia, kad Marakešo mieste, Maroke, nuo musulmonų rankų žuvo 5 mažesnieji broliai misionieriai. Kai kankinių relikvijos buvo atvežtos į Koimbrą, Ferdinandas panoro sekti jų pavyzdžiu ir vykti į misiją Afrikoje. Broliai vienuoliai iš pradžių griežtai pasipriešino jo troškimui pereiti į mažesniųjų brolių ordiną, bet visgi gavęs vyresniųjų sutikimą, Ferdinandas įstojo į šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną Koimbros priemiestyje. Čia jis gavo Antano vardą ir neužilgo, tų pačių metų rudenį, jam prašant, gavo leidimą išvykti į misiją Maroke. Kelyje sunkiai susirgo ir turėjo grįžti atgal į Portugaliją, tačiau audra nukreipė laivą prie Sicilijos krantų. Tokiu būdu Dievo Apvaizda nurodė jam, kokiam krašte turėjo vykti jo misija. Antanas apsistojo vienuolyne Mesinoje. Ten jis sužinojo apie šv. Pranciškaus kviečiamą kapitulą Asyžiuje, kur jis su kitais broliais ir iškeliavo. 1223 m. kartu su broliais jis nuėjo į kunigų šventimų iškilmę. Ten dalyvavę pranciškonai ir dominikonai nusprendė eiti lažybų, kurio ordino pamokslininkai geresni. Pirmenybė sakyti pamokslą atiteko pranciškonams, bet niekas nedrįso rungtis su pamokslininkų ordinu. Tuomet tėvas Gracijanas, šventos Dvasios įkvėptas, pasiūlė Antanui pasakyti pamokslą. Visų nuostabai jis pasirodė esąs talentingas oratorius, apdovanotas ne tik puikia iškalba, bet ir Dievo išmintimi. Broliai įvertino jo sugebėjimus, ir šv. Antanas buvo paskirtas teologijos profesoriumi. Taigi 1231 m. pavasarį, prieš tai atsisakęs Romanijos provincijolo pareigų, Antanas pasitraukia į nuošalų Kamposampjero vienuolyną. Mažytėje celėje, įrengtoje dideliame riešutmedyje, jis leido laiką visiškai susikaupęs ir susijungęs su Dievu. Jausdamas, kad mirtis artėja, Antanas paprašė pervežti jį į Paduvą, į mažytį Dievo Motinos vienuolyną. Dėl karščių ir silpnumo jis sustojo mažame Arčelo vienuolyne Paduvos priemiestyje. Iš ten jis ir iškeliavo pas Viešpatį 1231 m. birželio 13 d. vidudienį. ,,Matau savo Viešpatį,“ – tokie buvo paskutiniai šv. Antano žodžiai šioje žemėje. 1263 m. šventojo relikvijos buvo perkeltos į naują baziliką, kurią Antano garbei pastatė Paduvos gyventojai. Atidarius karstą, paaiškėjo, kad šventojo liežuvis išliko nesugedęs. Bonaventūra, tuometinis Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras, šio stebuklo įkvėptas, sušuko: „O palaimintas liežuvi, kuris visuomet garbinai Viešpatį ir kitus mokei jį šlovinti, tu dar kartą įrodei, kaip malonus Viešpačiui buvo tavo darbas!“
Kaip „viso pasaulio šventasis“, šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos. Jo garbei skirti antradieniai, minint jo mirties dieną.
Dailės kūriniuose šv. Antanas vaizduojamas įvairiai: su knyga, su lelija ar liepsna, laikoma rankoje. Jis tapytas ir pamokslaujantis žuvims ar laikantis monstranciją su Švč. Sakramentu, o fone – klūpantis asilaitis; taip pat nemažai šv. Antano atvaizdų, kur jis pamokslauja miesto aikštėje ar iš riešutmedžio. Tačiau nuo XVII a. dažniausiai sutinkamas šventojo atvaizdas, kur jis vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų, kartais Kūdikėlis sėdi ant knygos, kurią laiko šventasis.
Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratorius Kan. Vygintas Gudeliūnas.