Nidos gyventojus ir svečius stebina iki šiol nematytas objektas. Parnidžio pažintiniame take, Tylos slėnyje, atsirado gigantiškas piršto atspaudas.
Žemės meno kūrinį XXII folkloro festivalio „Tek saulužė ant maračių“ metu sukūrę dailininkai Reda ir Arūnas Uogintai sako, jog pirštų atspaudas – vienas iš žmogaus unikalumo simbolių, bylojantis apie kiekvieno iš mūsų nepakartojamumą.
„Toks milžinės Neringos pėdsakas netoli Parnidžio kopos mena padavimo autentiškumą, susiedamas mus su legendinės praeities romantinio jausmo galia. Jo pynė, sudėta iš visada čia, kuršmarėse, augusių nendrių, yra dar vienas gražaus liaudies pasakojimo autentiškumo faktas. Kas galėtų paneigti, kad žmogaus pirštų atspaudų pynės labai panašios į garsųjį Labirintą…?, – retoriškai klausia menininkai.
XXII folkloro festivalio „Tek saulužė ant maračių“ ir šio projekto organizatoriai: Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
Legenda apie Neringą
Seniai, labai seniai vienoje Baltijos jūros saloje stovėjusi iš šimtamečių ąžuolų suręsta pilis. Tvirta, galinga, tviskančias saulėje vėjarodes aukštai iškėlusi. Ta pilis deivės Laimos šventykla buvusi. Ji lėmusi žmonių sėkmes ir nesėkmes. Tad ir garbinę čionykščiai maldingi žmonės deivę: amžiną ugnį vaidilutės jai kūrenusios, pamario gyventojai aukas aukoję. Pilį anuomet valdęs Karvaitis, stuomeningas vyras. Žmonės už narsą ginant Tėvynę nuo priešų buvo praminę jį Didžiuoju.
Vienais metais, kai derlius užaugęs neapsakomai gausus, kai vyrams kasdien medžioklėj sekėsi, o žvejams nuo laimikio tinklai plyšę, Karvaitis su žmona susilaukė dukters. Džiaugėsi tėvai dailia, tarytum iš pieno plaukusia dukrele, atsidžiaugti negalėję. Ir graži, ir protinga, ir geros širdies buvus. „Matyt, deivės Laimos paženklinta mergaitė bus gimus“, – mąstę gimdytojai.
Vos tik tėvai Neringos vardą vienturtei davę, mergaitė ne metais, o dienom pradėjus augti. Kai sukako devyni mėnesiai, jau daili mergina buvus, dviejų uolekčių ilgumo geltonas kasas pynus. Suskubę tėvai jai rūmus statyti. Ne paprastus, o tokius, kuriuose tik milžinų vaikai gyvena. Kai mergaitė savo aštuoniolikto pavasario sulaukus, kur tik ėjus, ką tik darius, ten žmonėms laimę nešus. Žiūrėk, audra užklups vienišą jūroje žvejojantį kurėną, bandys nuskandinti, o Neringa paims už laivo pirmagalio ir ištrauks į krantą. Kitur keliauninko ar pašto vežimas į smėlį įklimps – mergaitė bematant į geresnį kelią ištemps. Garsas apie Neringos grožį, jos gerus darbus plačiai po pamario kraštą pasklidęs. Daug garbių jaunikaičių jai ėmę pirštis, tačiau Neringa sakėsi tekėsianti už to, kuris per marias iki Ventės pilies akmenį numesiąs.
Daug galiūnų rungęsi, bet veltui. Tokios stiprybės nė vienas neturėjęs. Kitą syki pirštis atvažiavęs pats Ventės pilies valdovas. Pasižiūrėjęs tiesiai Neringai į akis, paėmęs į rankas akmenį, nusvaidinęs jį ten, kur buvo liepta, ir tapęs jos sužadėtiniu. Tuomet labai supykęs Bangpūtys, kad jo neatsiklaususi Neringa jaunikį susiradusi. Pakilusi baisi audra. Jūra su dangum susimaišiusi. Trylika dienų ir naktų jūra nerimusi. Vandens mūša išplovus Ventės pilies įtvirtinimus, kasdien skandinusi žvejų laivus. Matydama tokią negandą, Neringa prisisėmusi pilną prijuostę smėlio, įbridusi į šėlstančią jūrą ir supylusi smėlio taką. Įsisiūbavusią jūrą nuo marių tokiu būdu atskyrusi. Tuokart jūra nurimusi, iškėlę jaunieji vestuves, susilaukę jie daug vaikučių milžinų ir laimingai gyvenę. Tai štai iš kur Neringa atsiradus.
Feliksas Macinkas. Lietuva: Juodkrantė, Raganų kalnas. Pasakos ir padavimai – V: Leidykla „Tautodailė“, 1994