KPD Alytaus-Marijampolės teritorinio skyriaus iniciatyva Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras parengė maršrutą „Sūduvos signatarų žiedu“, skirtą Sūduvos signatarų Jono Basanavičiaus 170-osioms, Saliamono Banaičio, Justino Staugaičio 155 -osioms, Prano Dovydaičio ir Jono Vailokaičio 135-osioms bei Petro Klimo 130 -osioms gimimo metinėms. Birželio pabaigoje maršrutas buvo pristatytas pirmiesiems keliautojams, kurie apvažiavo signatarų tėviškes, gimtųjų sodybų vietas. Pastatai išlikę tik J. Basanavičiaus tėviškėje, kitur sodybvietės paženklintos paminklais, informacinėmis lentelėmis. Signatarų gyvenimą pristato ir daugelis Sūduvos muziejų.
KPD Alytaus – Marijampolės teritorinio skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiūtė keliauninkams papasakojo apie pačią kelionės idėją – tai siekis pristatyti Sūduvos krašto kultūros paveldo unikalumą, signatarų tėviškių gausą, skleisti žinomumą apie šias istoriškai svarbias vietas, o kartu ir pažymėti šiemetinius jų jubiliejus.
Pirmąją dieną vyko nuotolinis maršruto pristatymas. Jo dalyvius pasveikino Lietuvos nacionalinio muziejaus naujosios istorijos ekspozicijų skyriaus vedėja Justė Kostikovaitė. Nacionaliniam muziejui priklausantys Signatarų namai šiuo metu eksponuoja Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios akto originalą, kurį dar galima išvysti iki šių metų lapkričio 15 d. Signatarų namų istorikas Valdas Selenis apžvelgė Sūduvos signatarų biografijas. Signataro P. Dovydaičio anūkas Kristupas Dovydaitis pasidalino savo paties kelionės signataro tremties pėdomis Sibire įspūdžiais ir nuotraukomis. Nuotolinį pranešimą apie Sūduvos signatarų asmenybes skaitė vilkaviškietis istorikas Antanas Žilinskas.
Marijampolė – signatarų kalvė
Antroji turo pristatymo diena prasidėjo prie Sūduvos signatarų kalvės – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos. Rygiškių Jonas – tai kalbininko Jono Jablonskio vienas iš slapyvardžių. Gimnazijos muziejuje daug informacijos apie čia mokslus ėjusius signatarus J. Basanavičių, S. Banaitį, P. Dovydaitį, P. Klimą, J. Staugaitį, J. Vailokaitį. Kaip pasakojo muziejaus direktorė Judita Zubavičienė, prieš 154 metus Marijampolės vyrų gimnazija carinės valdžios buvo įkurta turint tikslą nutautinti lietuvius (sienos buvo nukabinėtos Rusijos carų portretais, atvykusieji mokytis turėjo gyventi paskirtuose butuose, kurie būdavo tikrinami, kontroliuojami, gimnazistai privalėjo dėvėti rusišką uniformą, panašią į Rusijos karininkų). Tačiau įvyko atvirkščiai, čia įsižiebė tautinis sąjūdis, mokymo įstaiga tapo signatarų kalve.
Kaip pasakojo kelionėje dalyvavęs P. Dovydaičio giminaitis Rimantas Dovydaitis, signataras šioje gimnazijoje nesimokė, nes reikėjo dirbti ūkyje, tačiau savarankiškai pasiruošęs apie mėnesį pamindžiojęs gimnazijos slenksčius, 1908 m. eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą, tuomet įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.
Kalvarija ir Kušliškiai
Vilkaviškio TVIC direktorius Vitas Girdauskas kelionės dalyvius pakvietė pasukti link Kalvarijos. Čia senojo arklių pašto stoties pastate įsikūręs Kalvarijos krašto muziejus, kuriame viena iš pagrindinių ekspozicijų skirta Kalvarijos valsčiuje gimusiam signatarui P. Klimui. Muziejininkas Alvydas Totoris supažindino su svarbiausiais ir įdomiausiais signataro gyvenimo momentais. Įdomu, kad muziejuje eksponuojami signataro ir jo žmonos Bronės Mėginaitės (Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukros) portretai, nutapyti tarpukariu, kai P. Klimas 1923 m. buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. Portretus į Lietuvą parvežė žurnalistas Vilius Kavaliauskas.
Apžiūrėję Kalvarijoje P. Klimui pastatytą paminklą (autoriai Julius Narušis ir Marijus Petrauskas), keliautojai patraukė į signataro tėviškę Kušliškių kaime. Sutvarkytoje sodybvietėje signatarą primena pastatytas paminklas, plevėsuojanti Trispalvė, žaliuoja keturi seni ąžuolai, vienas vos apglėbiamas keturių žmonių. Kaip dar muziejuje pasakojo A. Totoris, Klimai – Kušliškių kaimo senbuviai, čia gyvenę nuo XVIII a. pabaigos. „Tik pavardė jų buvo Klimaičiai. Tai liudija 1790 m. inventorius. Klimais virto XIX a., o XIX a. pabaigoje – net Klimaševskiais, – pasakojo A. Totoris. – Ir Petro vyresni broliai Sergijus bei Adolfas, ir pats Petras, kai mokėsi Maskvos universitete, užrašytas Klimaševskio pavarde. Jų sesuo Marija mirė gana jauna po nepavykusios apendicito operacijos. Sergijus buvo agronomas, aktyvus visuomenininkas, dalyvavo 1905 m. revoliucijos sąjūdyje, iš valsčiaus būstinės vaikė carinius valdininkus. Vėliau Sergijus dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Adolfas buvo žurnalistas, vadovėlių autorius, mokėjo esperanto kalbą, išleido jos vadovėlį.“
Kaip pasakojo muziejininkas, Klimų sodyboje buvo du svirnai, du tvartai, du kluonai. Pirkia pradžioje buvo dūminė, 1901 m. pastyta moderni nauja troba su dideliais langais. Deja, greit mirė tėvas. Visą ūkį perėmė energinga motina ir iš Šilavoto atvykęs senelis. Tėvas mirdamas prisakė motinai, kad ji darytų viską, kad tik vaikai galėtų mokytis. Motina šio priesako laikėsi. „Klimo tėviškė 1925 m., kai motina jau negalėjo ūkininkauti, buvo parduota, motina išvyko gyventi pas vyriausią sūnų į Kauną. Pokario metais Klimų sodybos pastatai buvo sugriauti, tačiau išliko medžiai. Galima sakyti, medžiai – paminklai“, – pasakojo A. Totoris.
Ožkabaliai, Pikžirniai, Kazlų Rūda
Signatarų istorijos tyrinėtojų keliai toliau suko į Ožkabalius – patriarcho J. Basanavičiaus gimtinę. Svečius pasitikusi Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio „Jono Basanavičiaus gimtinė“ vadovė Rūta Vasiliauskienė pavaišino garsiąja, J. Basanavičiaus mėgta gimtinės gilių kava ir gira. Norint laimėti maišelį gilių kavos, teko atsakinėti į klausimus, susijusius su patriarchu. Įdomu buvo sužinoti, kad vienas iš mėgiamų J. Basanavičiaus gėrimų buvo cikorija, sumaišyta su kepintais ir skrudintais žirniais bei ryžiais. Gimtojoje sodyboje lankytojus sudomino naujausi autentiški patriarcho daiktai, pavyzdžiui, daktaro lagaminėlis, juoda skrybėlė, kurią jis XX a. I ketv. dėvėjo lankydamasis Vakarų Europoje.
Ožkabaliuose pasodintas ąžuolynas jau skaičiuoja 33 metus, jame žaliuoja 6676 ąžuolai.
Iš Ožkabalių maršrutas vedė į Pikžirnius – signataro J. Vailokaičio tėviškę. Buvusiame sodybos kieme pastatų jau nelikę, tačiau paminklinis akmuo primena, kad čia, buvusioje Sintautų valsčiaus Pikžirnių kaimo sodyboje, XIX – XX a. gyveno ūkininkų Petronėlės ir Motiejaus Vailokaičių šeima, kuri Lietuvai užaugino aštuonis vaikus. Žymiausi iš jų – bankininkas Jonas Vailokaitis (1886 – 1944) ir kunigas Juozas Vailokaitis (1880 – 1953).
Kelionėje dalyvavęs Jono Vailokaičio brolio Viktoro giminaitis Ignas Gražulis išsamiai pristatė keletą negirdėtų giminės pasakojimų. „Kaip man teko girdėti iš Jono dukrų pasakojimų (iš jų dabar gyva tik viena, gyvena Kalifornijoje), liepos 30 d. jai bus 97 metai. Nepaisant amžiaus, labai geros atminties. Kai neseniai teko kalbėti telefonu, pamaniau, kad jai galėtų būti koks 50-60 metų. Ir faksuot moka, ir skenuot, – pasakojo I. Gražulis. – Su vyresniuoju broliu Juozu ir kunigu Jonu Totoraičiu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“. Vailokaičiai prasidėjus karui buvo turtingiausi to meto lietuviai. Deja, Šveicarijos bankuose laikytų pinigų jiems neatidavė, tik dalį atgavo iš Anglijos bankų. Jonas, būdamas Vokietijoje, ne kartą kviestas grįžti į Lietuvą ir jam žadėta apsauga. Suprantama, jis suvokė kuo tai kvepia. Jonas visada galvojo, kad galės greitai grįžti į Lietuvą, todėl pasiliko Vokietijoje, nemigravo už Atlanto. Mirė Vokietijoje, palaikai 2007 m. perlaidoti Paštuvoje, šalia brolio Juozo kapo. Niekur nerašoma, kad Jonas labai mėgo meną, iš savo kelionių į Lietuvą yra parsivežęs daug meno kūrinių, kurie sovietmečiu buvo nacionalizuoti, žinau, kad vienas paveikslas yra Kaune, karininkų ramovėje. Turiu visų nacionalizuotų kūrinių sąrašą. Giminė sutarusi jų neieškoti, nekelti šaršalo, palikti taip, kaip yra.“
Kaip pasakojo signataro J. Vailokaičio giminaitis, jam vyresnieji giminės yra pasakoję apie signataro pasitraukimą į Vakarus. Kažkas dar Kaune jį įspėjo: tiesiog gatvėje uždėjo ranką ant peties ir patarė sėsti į traukinį ir vykti į Kybartus, nes važiuojant automobiliu rengta pasala. „Vailokaičio giminių yra, tačiau su Vailokaičio pavarde – nė vuieno“, – teigė I. Gražulis.
Istorikas A.Žilinskas pabrėžė signataro valstybišką ir mecenatišką dvasią, jo nuopelnus kuriant krašto ekonomikos pagrindus, remiant ne tik kultūrą, meną, kūrybą, bet ir krašto gynėjus, savanorius ar Klaipėdos krašto sukilėlius. Kelionėje dalyvavęs UAB „SDG“ generalinis direktorius Eduardas Jasas, vienas ir paminklo broliams Vailokaičiams mecenatų, pristatė brolių indėlį į krašto ekonomikos pagrindų kūrimą, Lietuvos verslo bendruomenės subūrimą steigiant Pramonės ir amatų rūmus.
Pakeliui – kankinio signataro Prano Dovydaičio pėdsakai Višakio Rūdoje. Višakio bažnyčios šventoriuje jam, kaip Lietuvos valstybės ministrui pirmininkui ir ateitininkų organizacijos kūrėjui, pastatytas koplytstulpis.
Signataro Prano Dovydaičio tėviškė Runkiuose šį kartą liko neaplankyta dėl kelio remonto darbų, tačiau Kazlų Rūdoje keliautojų laukė tremtinys, šaulys, save idealistu kovotoju pristatantis paminklo P. Dovydaičiui iniciatorius ir finansuotojas Algimantas Lelešius. P. Dovydaičio giminaitis Rimantas Dovydaitis čia pat surengė improvizuotą Runkių kaimo istorijos ir knygų apie P. Dovydaitį bei jo gimtuosius Runkius parodėlę, pasidalijo giminės istorijos prisiminimais.
Interaktyvus žaidimas Zypliuose
Keliautojams beveik pakeliui buvo užsukti į Zyplių dvarą, kur atkurtame kultūros paveldo objekte veikia ir Zanavyko muziejus, netrūksta kitokios kultūrinės veiklos, galima papietauti čia įsikurusiame „Kuchmistrių“ restorane. Zanavyko muziejuje žinios apie signatarus buvo išbandytos naujame interaktyviame žaidime „Sūduvos krašto signatarų keliais“. Jis susideda iš didelio fizinio žemėlapio su 6 visų Sūduvos krašto signatarų gimtinėmis, liečiamo ekrano, planšečių su papildoma informacija, spausdintų krašto žemėlapių navigacijai.
Norint išsamiai susipažinti su visų krašto signatarų veikla, vertėtų galvoti apie bent dviejų dienų vizitą. Kadangi kelionė vyko tik vieną dieną, visų su signatarais susijusių vietų nebuvo įmanoma aplankyti. Todėl Paežerių dvaras, Vilkaviškis, Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje, Prano Vaičaičio ir signatarų pėdsakai Sintautuose lieka kitų kelionių tikslu. Taip pat neužsukta ir į atokesnę kito sintautiškio signataro S. Banaičio gimtinę.
Maršruto pristatymo pagrindinis rėmėjas – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Signatarų jubiliejų paminėjimą taip pat parėmė restoranas „Kuchmistrai“, Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys „Jono Basanavičiaus gimtinė“ , Zanavykų muziejus bei Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras. Informaciniai rėmėjai – laikraščiai „Santaka“, „Draugas“, „Valsčius“. Parengtas beveik 200 kilometrų ilgio maršruto aprašymas bei su juo susijusi informacija bus patalpinta Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro svetainėje, kur jis taps prieinamas kiekvienam individualiam keliautojui. Turistų grupės, kurios norės būti šiuo maršrutu palydėtos, taip pat galės kreiptis į šį centrą. Maršrutą planuoja platinti ir Lietuvos vietinio turizmo operatoriai.
Maršruto partneriai – Marijampolės turizmo ir verslo informacinis centras „Smart Marijampolė“, Kalvarijos krašto muziejaus / Informacijos centras ir Kazlų Rūdos savivaldybė.
Jūratės Mičiulienės ir Vito Girdausko nuotraukos.
KPD informacija
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.