Nuo 2014 metų kiekvieną pirmąjį vasario sekmadienį švenčiama pasaulio cepelinų diena. Jos iniciatorius – JAV gyvenantis išeivis iš Lietuvos Jonas Vaičiūnas. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.
Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Vėliau cepelinai tapo įprastu patiekalu ir kituose Lietuvos kraštuose.
Cepelinai gali būti gaminami iš virtų arba žalių, tarkuotų bulvių ir mėsos, varškės arba grybų įdaro.
Nors cepelinų kilmė kelia nemažai diskusijų, viso pasaulio lietuviams didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline lietuvių virtuve.
Patiekalas tokį pavadinimą gavo dėl panašumo į dirižablio, kurį 1900 metais sukonstravo Ferdinandas Cepelinas. Dabar jie beveik nebenaudojami, tačiau iki XX a. šeštojo dešimtmečio tarnavo kaip transporto priemonė ryšių perdavimui, žvalgybai, minų ir povandeninių laivų paieškai.
Cepelinai nuo seno gaminami dvejopi –iš virtų ir iš žalių bulvių tešlos. XVIII a. bulvių patiekalų tyrinėtojas, Antoine Augustinas Permentieras savo 1779 m. knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas” pateikia įvairių bulvių vartojimo būdų, tarp kurių aprašoma bulvinės „duonos“ gamyba. Anot jo, bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m., pritaikę bulves vietoje kitų daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti patiekalo kainą, būdavo maišomos į duoną.
Labiausiai žalių bulvių tešlos gaminiai paplito Šiaurės Vokietijoje.
Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš 100-150 metų. Manoma, kad Žemaitijoje jie galėjo atsirasti iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse – per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis.