Rambyno kalnas lankytojus traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiveriančia panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės miesto bokštus.
Rambyno kalnas (Rambynas) (45,4 m virš jūros lygio) yra kalva 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Lietuvos pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis.
Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – t. y. Nemuno ir Jūros upių artumas – lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje.
I–VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvų centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis. Spėjama, kad ant Rambyno galėjusi stovėti Ramigės pilis, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.
Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai, švenčiamos Joninės. Sovietmečiu buvo švenčiamos Šilutės ir Tilžės jaunimo draugystės šventės, žemdirbių pabaigtuvių iškilmės.
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.
Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.
Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.