Atskriejantį pavasarį pranašauja ne tik vis anksčiau prasidedanti ir ilgiau besitęsianti diena ar iš tolimųjų kelionių grįžtantys sparnuočiai, bet ir kiti, smulkesni gyvūnai, kurie žiemą ištikimai praleido niekur nepabėgę iš mūsų fantastiškosios, keturių sezonų, šalies.
Jie pamažu pradeda pasirodyti! Tiesa, kol kas šie gyvūnai pasirodo tik patiems akyliausiems!
Vieną tokį nedrąsų slapuką, kuris stengiasi pasimėgauti pirmaisiais pavasarinės saulės spinduliais, galite pamatyti nuotraukoje… Tik teks truputį pavargti, kol įžiūrėsite šį puikų maskuotės meistrą!
Nuotraukoje puikiausiai užsimaskavęs slapukas – vikrusis driežas (Lacerta agilis) – tai tvirto, raumeningo kūno sudėjimo roplys. Dažniausiai pilkos arba smėlio rudumo spalvos, kartais pasitaiko visiškai juodų individų. Viršutinė pusė ruda su tamsia vidurio juosta ir šviesiomis dėmėmis tamsiais kraštais, išsidėsčiusiomis eilėmis. Patinų pilvas žalsvas, patelių – gelsvai balkšvas. Būdingas lytinis dimorfizmas, poravimosi sezono metu patinų šonai tampa ryškiai žali. Suaugę individai užauga iki 17–20 centimetrų ir pasiekia 10–15 gramų svorį. Patinai įprastai didesni už pateles. Šių driežų vidutinė gyvenimo trukmė laisvėje 5–8 metai. Nelaisvėje vikrieji driežai išgyvena gerokai ilgiau, 15–20 metų.
Vikrieji driežai – kiaušinius dedanti rūšis, patelė kartą į metus padeda 4–8 pakankamai kietus kiaušinius. Kiaušiniams dėti pasirenka saulės gerai įšildomas, biraus smėlio vietas. Prieš pradedant dėti kiaušinėlius, patele išrausia duobutę, į ja sudeda kiaušinėlius, juos užkasa ir palieka. Jaunikliai išsirita po maždaug 30–40 dienų ir būna visiškai savarankiški.
Vikrieji driežai savo buveinėms pasirenka sausas, saulės gerai įšildomas vietas, dažnai tai būna smėlingos aikštelės, kopos, viržynai, sausos šienaujamos pievos, saulės gerai įšildomi šlaitai, kirtavietės, pamiškės. Kartais šie driežai pasirenka ir gerokai labiau antropogeninės veiklos veikiamas vietas: šalia geležinkelių bėgių, automobilių kelių, karinius poligonus, oro uostų zona.
Vikrieji driežai aktyvūs dienos metu, todėl dažnai juos galima sutikti atviruose vietose besišildančius saulės spinduliuose, ypatingai mėgsta įkaitusias akmenų krūvas, nes jos ne tik gerai įšyla ir vakare po jomis šilčiau tūnoti, bet ir dienos metu besišildant galima greitai pasislėpti nuo pavojaus.
Vikrieji driežai – vabzdžiaėdžiai, jų grobiu tampa įvairūs, smulkūs bestuburiai. Prieš aktyvią medžioklę driežai turi įšilti saulėje. Natūralūs vikriųjų driežų priešai gamtoje: lapės, barsukai, ežiai, naminės katės, naminiai šunys, gyvatės, plėšrieji paukščiai. Šios rūšies driežai gyvenantys smėlingose vietose gali išsikasti net iki 1 metro gylio urvus, žinoma, urvai nėra platūs, tačiau pakanka, kad driežas įlįstų tiek pasislėpti tamsiuoju paros metu, tiek žiemojimo metu. Iš žiemos sąstingio pabunda kovo pabaigoje – balandžio viduryje, priklausomai nuo oro temperatūros, todėl šis pabudęs individas iš ties ankstyvas, neatmetame galimybės, kad šis driežas vis dar gali pasinerti į žiemos sąstingį.
Tekstas ir nuotrauka Gerardo Paškevičiaus
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr.specialisto ekologo