Negausu Kuršių nerijoje pievų, todėl jos ypatingai vertingos. Palvinės pievos yra labai svarbios siekiant išsaugoti nerijos išskirtinumą – smėlynų buveinių įvairovę. Pervalkos ir Tylos slėnio pievos pasižymi drėgnoms buveinėms būdingu įvairiažolynu, o Grobšto miškapievė ypatinga. Šioje mažytėje tarp miško įsiterpusioje pievoje yra gana didelė augalų įvairovė bei aptinkamos retos ir saugomos augalų rūšys.
Įvairiažolės, žydinčios pievos taip pat yra drugių ir įvairiausių vabzdžių buveinės, bet jei jomis nesirūpintume, jos gana greitai apaugtų medžiais. Lietuva yra mišrių miškų zonoje, kur miškui palankiausios sąlygos augti, taigi atviros buveinės laikui bėgant mišku ir tampa. Pievos išlieka pievomis tik tada jei šiuose žemės plotuose yra pastovūs veiksniai kurie neleidžia sumedėjusiems augalams įsigalėti. Ganiava – seniausias ir natūraliausias būdas siekiant išsaugoti pievas bei miškapieves. Besiganydami gyvuliai neleidžia joms užželti krūmais, medžiais ir plisti nebūdingiems augalams.
Jau ne vienus metus Kuršių nerijos pievas prižiūri avys ir ožkos. Šiais metais nedidelė ožkų banda vėl vasaros Pervalkos pievoje. Nuganant pievą tikimasi sustabdyti nendrių, invazinės rūšies ilgakočio lakišiaus bei nebūdingų augalų plitimą. Grobšto pievoje kuriam laikui įsikurs škudžių veislės avys, kilusios iš Rytų Prūsijos ir priskiriamos vienai archaiškiausių avių veislių. Škudės, gyvenusios tūkstančius metų Baltijos regione puikiai prisitaikė prie šio krašto klimato. Šios avys nereiklios maistui – mielai graužia krūmokšnius ar net usnis, todėl idealiai tinka pievų nuganymui bei priežiūrai. Škudės į Kuršių neriją atkeliauja Nidos meno kolonijos darbuotojų iniciatyva.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, norėdama išsaugoti ir atkurti atviras buveines, siekia atgaivinti ganiavą. Įvairių iniciatyvų ir pastangų dėka kasmet tai pavyksta, taigi tikimasi, kad nerijos pievos vėl susigrąžins savo margą žydėjimą.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.