Artėja Varėnos r. Merkinės miestelio istorinė šventė – 450 metų, kai Merkinė gavo miesto teises.
1569 m. gruodžio 7 d. Žygimantas Augustas Merkinei suteikė Magdeburgo teisės privilegiją, kuri žymėjo miesto aukso amžiaus pradžią ir tęsėsi iki XVII a. vidurio. Su Magdeburgo teise miestas gavo nuosavą herbą – vienaragį.
Kviečiame visus gruodžio 7 d. į Merkinę. Renginys prasidės 12 val. Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje šventomis mišiomis.
Merkinės istorija
Miestelis įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, didžiųjų to meto kelių iš Vilniaus į Krokuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Tai viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras. XIV a. Merkinė minima svarbiausių rytų Europos miestų sąraše. rašytiniai šaltiniai Merkinę sieja su daugybe istorinių įvykių, o žmonėse apie ją yra daug padavimų – pasakų.
Archeologų nuomone pirmieji gyventojai Merkinės apylinkėse apsigyveno pačioje paleolito pabaigoje apie X -IX a.p.m.e. Senųjų gyventojų paliktus pėdsakus mena šiose vietovėse esančios gausios akmens amžiaus stovyklos, mezolito ir neolito epochų, žalvario amžiaus radiniai, aptiktos tų laikų stovyklavietės.
Dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės Merkio upių stūkso reikšmingiausias šios vietovės praeities liudininkas – Merkinės piliakalnis. Apie 20 m aukščio stataus kalno liekanos (didelę jo dalį nunešė sraunūs Stangės upelio vandenys) rodo, kad pilis buvo įrengta aukštame upių santakos kyšulyje, iš rytų pusės atskirtame didelio, plataus, staigiais šlaitais gynybinio griovio. Pagal aptiktas senosios gyvenvietės liekanas ir kultūrinį sluoksnį manoma, kad į rytus nuo piliakalnio, už gynybinio griovio, aukštoje didelio ploto kalvoje tarp Stangės ir Merkio buvo papilys.
Istoriniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kart paminėta 1359 m. Novgorodo metraštyje nurodoma, kad ji yra viena svarbiausių Rytų Europos XIV a. , o Jogailos 1391 m. rašte – viena stipriausių Lietuvos tvirtovių.
Ne kartą Merkinės pilis buvo deginta ir vėl atstatyta. 1377, 1394, 1403 m. kryžiuočiai puolė Merkinę, naikino apylinkių gyventojus, grobė jų turtą. Pilis buvo ne tik karų, bet ir politinių įvykių liudininkė, čia apsistodavo Lietuvos valdovai, jos menėse spręsdavo vidaus įvykių bei tarptautinių santykių klausimus, medžiodavo apylinkių giriose.
1387 m. Jogaila su Vytautu krikštydino Merkinės gyventojus, buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Tais pačiais metais, būdamas Merkinėje, Jogaila suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises.
Po Žalgirio mūšio senoji pilis prarado savo strateginę reikšmę ir ėmė nykti. Merkinė iš miesto tvirtovės tapo svarbiausia stotimi Vilniaus – Gardino – Varšuvos ir Kauno – Gardino kelyje taip pat svarbiu punktu vandens magistralėje, Nemuno ir Merkio santakoje.
1491 m. Merkinė gavo savivaldą, 1551 m. paminėta Lietuvos miestų sąrašuose, kada Merkinei buvo suteiktos Magdeburgo teisės nežinoma, tik žinoma, kad Žygimantas Augustas 1569 metų gruodžio 7 dieną patvirtino Merkinei ankščiau kažkurio valdovo duotas Magdeburgo teises ir suteikė herbą. Gavusi privilegijų Merkinė ėmė klestėti, miestas toliau augo, XVII a. pasiekdamas klestėjimo apogėjų. Miesto aikštėje iškilo rotušė su bokštu ir laikrodžiu, nemažai mūrinių pastatų, 3 bažnyčios, 2 vienuolynai. Miesto ribos buvo paženklintos 4 mūriniais stulpais si miesto herbu (du išliko iki šiol). Rašoma, kad miestas tuo laiku turėjęs ir karių menės įgulą. Klestėjo amatai, prekyba. XVI – XVII a. buvo Merkinės žydėjimo laikotarpis.
Daugiausia privilegijų Merkinei teikė Lietuvos didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislavas Vaza. Pamilęs Merkinės girių ramybę ir gamtos grožį, kunigaikštis dažnai būdavo Merkinėje, kur 1648 m. gegužės 20 d. mirė.
1615 m. pastatyta bažnyčia.
1676 m. miestelyje įsikūrė jėzuitai ir buvo įsteigta vidurinė mokykla.
Pirmos didžiosios nelaimės Merkinę ištiko Jono Kazimiero valdymo laikais , kai į Lietuvą iš visų pusių skverbėsi švedai ir rusai. Ji nebeatsigavo po 1655 m. Lietuvos – Lenkijos karo su Rusija. Šiaurės karo metais (1700 – 1721 m.) žygiuodamas su savo kariuomene per Lietuvą du kartus Merkinėje (1707 ir 1708 m.) buvo apsistojęs caras Petras I. Šis karas ir paskui siautęs maras Merkinę dar labiau nualino. Kosciuškos sukilimo metu 1794 metais Merkinė buvo sudeginta. Gaisrai ją nusiaubė 1803, 1822, 1900, 1923 metais. 1773 – 1775 metais iš merdinčios Merkinės įstaigos perkeltos į Alytų , o miestelis paskirtas Trakų apskričiai. Merkinės praeities istorijoje gilius pėdsakus yra palikės ir 1830 – 1831 m. sukilimas.
Carinės Rusijos valdymo metu Merkinė šiek tiek atsigavo ir virto nemažu prekybos centru, valsčiumi.
Lenkams užgrobus Vilniaus kraštą Merkinė buvo prie demarkacijos linijos ir tapo užkampiu.
Okupaciniais metais miestelis vėl skaudžiai nukentėjo. 1941 m. vokiečiai sugriovė ir sudegino daug pastatų, iš centro beliko tik griuvėsiai. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių naciai išžudė daugiau kaip 800 žydų tautybės Merkinės gyventojų.
Pokario metais apylinkėse veikė didžiulis pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimas. Žuvo daug gyventojų, nemaža jų buvo deportuoti į Rusijos gilumą.
Pagrindinė Merkinės vertybė – tai archeologinis paveldas (piliakalnis su papiliu ir miesto kultūrinis sluoksnis), išlikę du miesto ribą žymintys mūriniai stulpai. Ypatingai vertintinas miesto planas, kurio struktūrinis karkasas atėjęs iš XV a. Senoji jo dalis – urbanistikos paminklas, kuriame saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo elementai. Gotikinės bažnyčia, po perstatymo įgijusi ankstyvojo baroko bruožų yra architektūros paminklas. Joje yra 11 dailės paminklų. Labai reikšminga yra unikali Merkinės gamtinė situacija.
Šaltinis: Dzūkijos nacionalinis parkas