Ilgasis Vėlinių savaitgalis apdovanojo Lapkričio pradžiai nebūdingai šiltais orais, kurie įpareigojo nesėdėti namuose, o išskleisti sparnus ir iškeliauti į gamtą paganyti akis. Mintys vis krypo link Dzūkijos, žinojau, kad turiu nesuvestų sąskaitų su Merkinės lankytinais objektais, internete pamačiau, kad sutvarkytas Liškiavos piliakalnis laukia lankytojų, todėl kelionės maršrutas susidėliojo labai lengvai. Iki pilnos laimės norėjosi aplankyti dar bent vieną lankytiną vietą netoliese.
Akis žemėlapyje užkliuvo už Ūlos akies, o po to, už šalia jos esančio Mančiagirės skardžio. Du zuikiai vienu šūviu – puiku! Aplankęs Liškiavos piliakalnį ir Merkinės objektus, patraukiau link Mančiagirės. Kelionė buvo labai smagi – siauras, asfaltuotas kelias vinguriuojantis per mišką neleido nuobodžiauti, o miško peizažus keitė jaukių kaimų vaizdai.
Atvykus prie skardžio mane pasitiko gražiai sutvarkyta aplinka ir poilsio zona. Truputi atsipūtęs ėjau pažiūrėti kokiais vaizdais mane apdovanos gamta šįkart. Visų pirma patraukiau link pačios Ūlos akies, kuri, deja, nepaliko didelio įspūdžio, bet skardis tikrai sužavėjo, kaip ir mielas, nedidelis ir smagiai siūbuojantis tiltelis per Ūlą. Apžvalgos aikštelę, kaip desertą pasilikau pabaigai. Nuo jos prieš mane atsivėrė fantastiškas, rudens saulės apšviestas, skardžio, Ūlos vingio ir miško peizažas. Pasijutau lyg būčiau pasakoje!
Ačiū Dzūkijai už šią nuostabią vietą, tikrai grįšiu dar kartą.
Mieganti Pelėda
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.