Kur Vilniuje yra paminklas „Daktarui Aiskaudai“ atsakys daugelis. O kur stovi to paties Kornėjaus Čiukovskio „Baltprausys“? Toli keliauti nereikia – tai tas pats lazdele pasirėmęs skrybėlėtas gerų akių džentelmenas, įsitaisęs sostinės Rūdininkų skverelio kampe prie Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžos.
Vilnietis gydytojas Cemachas Šabadas buvo ne tik itin profesionalus medicinos mokslų daktaras, ne tik geros širdies gydytojas, besirūpinęs net skurdžiausiais pacientais ir jų gyvūnėliais, ne tik garsus XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjas, bet ir… žmogus, išmokęs Vilnių praustis!
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kuomet Vilniuje pradėjo dirbti daktaras Cemachas Šabadas, jau veikė žydų ligoninė. Joje buvo vaikų ir moterų ligų, gimdymo, chirurgijos skyriai, buvo gydomos užkrečiamosios, vidaus, akių ir psichikos ligos. Per metus ligoninė priimdavo apie 1.500 stacionarių ir 12.000 ambulatorinių pacientų, ne vien žydų. Be to, žydai turėjo stiprią paramos sergantiesiems beturčiams organizaciją „Mišmeres Choilim“, kuri vėliau įsteigė ir specialią ligoninę.
Nepaisant to, sanitarinė ir higieninė miesto situacija buvo tragiška: žmonės gyveno rūsiuose, vaikams trūko gryno oro ir saulės, vandentiekis pasiekė vos 2,3 proc. namų ūkių, o srutų duobės buvo tvarkomos gal tik pusėje kiemų. Kūdikių iki metų mirtingumas žydų šeimose siekė 38 proc. (bendrai mieste – 24 proc.). Daktaras Šabadas suprato, kad vien vaistais ir operacijomis situacijos nepagerinsi ir ėmėsi visuomenės prausimo ir švietimo. Bet grįžkime į pradžią. Cemachas Šabadas gimė 1864 metais ir beveik visą gyvenimą nugyveno gimtajame Vilniuje. Jo tėvai buvo trečios kartos vilniečiai, prekiavo su Maskva, dalyvavo žydų bendruomenės veikloje ir nuolat ją rėmė. Padėdavo ir mokykloms, o savo septyniems vaikams stengėsi suteikti kuo geriausią išsilavinimą.
Jauniausias sūnus Cemachas jau ankstyvoje jaunystėje žinojo, kuo norės tapti, ir mokėsi mokykloje su lotynų dėstomąja kalba . Kuomet jis buvo paauglys, visa šeima išvyko į Maskvą, kur Cemachas baigė mokyklą ir universitete įgijo gydytojo specialybę. Pradėjęs dirbti, Šabadas ėmė lankytis beturčių kvartaluose, dirbo kalėjime ir juodadarbiams skirtoje ligoninėje. Ėmus siautėti dėmėtajai šiltinei ir cholerai, vienu metu buvo išvykęs į šalies gilumą kovoti su šiomis ligomis. Turbūt tuomet ir užgimė jo susidomėjimas sanitarinėmis sąlygomis ir higiena bei šių įtaka gyvenviečių epidemiologinei situacijai.
Užgimė ir jo domėjimasis cukriniu diabetu. Išvykęs į Vieną, jis ėmė gilintis į ligos priežastis, tyrė pacientus ir darė visokius eksperimentus. Remdamasis savo sukauptais duomenimis gydytojas Cemachas Šabadas parašė disertaciją, kurioje dar 1895 metais praktiškai išrado vaistą cukraligės. Sintetiniu insulinu, tiesa, gydyti buvo pradėta tik po beveik 30 metų, bet tai, ką Šabadas aprašė 500 puslapių disertacijoje remdamasis savo paties tyrimais, buvo labai labai arti šio dabar visiems puikiai pažįstamo vaisto. Jis padarė prielaidą, kad cukraligę galima gydyti preparatais, pagamintais iš kasos liaukos, o insulinas ir yra hormonas, gaminamas kasoje. Jei būtų likęs dirbti profesoriumi Maskvos universitete, gal Nobelio premija už insulino atradimą būtų įteikta jam, o ne kanadiečiui Frederikui Bantingui.
Bet jis neliko. Cemachas Šabadas grįžo dirbti į savo gimtąjį Vilnių, kurio siauras gatveles ir puikius
priemiesčius, kreivą Mėsinių gatvę, kalvotą Pogulianką labai mylėjo. Grįžo į jau aprašytą aplinką, kur, net ir esant ligoninėms ir geriems gydytojams, daugelio miestiečių finansinė situacija,maistas, higienos įgūdžiai, švelniai tariant, nedžiugino. Šalia savo tiesioginio darbo Savičiaus ir žydų ligoninėse, jis ėmė gilintis į socialinę mediciną. Badas, skurdas, jo teigimu, nebuvo vienintelės priežastys plisti ligoms, ir jis ėmė mokyti žmones laikytis elementarių higienos taisyklių. Tai argi ne „Baltprausys“?
Dirbdamas Vilniuje ir įsiliejęs į aktyvią veiklą, Cemachas Šabadas labai greitai tapo žinomu ir itin
gerbiamu asmeniu. Tokiu gerbiamu, kad uždarytą į kalėjimą už anticarinę veiklą ir nuteistą trejų metų tremtimi, dėl visuomenės spaudimo valdžia jį turėjo paleisti į laisvę, tiksliau, trumpam „ištremti“ į Vakarų Europą.
Bet ir po šios išvykos jis grįžo į Vilnių, kur ir toliau dirbo gerindamas visuomenės sveikatą. Efektyviausiomis kovos su epidemijomis priemonėmis jis laikė mokslą ir gerovę, o ligų priežastis –
nežinojimą, kaip jų išvengti. Netaupydamas jėgų gydytojas savo laiką skyrė gyventojų švietimui ne tik sveikatos tema: kuo labiau išsilavinęs žmogus bus, tuo geriau savo sveikata jis gebės pasirūpinti.
Cemachas Šabadas kūrė mokyklas ir prieglaudas, rašė mokslinius ir populiarius straipsnius, nagrinėjo cukraligės, tuberkuliozės, choleros, nervų, širdies, kraujo apytakos ligų problemas, leido savo žurnalus ir bendradarbiavo su kita spauda, steigė, rėmė ir dalyvavo sporto, istorijos, kultūros draugijų veikloje.
Pažinojęs žymiausius to laikotarpio asmenis, tokius kaip Antanas Smetona, Antanas Vileišis, Maksas Vainraichas, Ivanas Sečenovas, net Zigmundą Froidą ir Albertą Einšteiną, parašęs skaitomiausius straipsnius ir puikiai žinomas net tuose kraštuose, kur ir kojos gyvas būdamas nebuvo įkėlęs, gydytojas Cemachas Šabadas niekuomet neatsisakydavo nueiti pas savo ligonį net ir naktį ar esant blogam orui, o gatvėje sutikęs ką nors iš pacientų nevengdavo pasišnekučiuoti ar ką nors patarti. Iš neturtingųjų pinigų niekuomet neimdavo, nes gydytojas, visų pirmiausia, yra žmogus. Ir Vilniuje jį pažįstame ne kaip žymų gydytoją ir visuomenės veikėją, o kaip geros širdies pagyvenusį senelį su lazdele, šiltai bendraujantį su neturtinga mergaite ir jos kačiuku.
Per Cemacho Šabado laidotuves 1935 metų sausį neveikė jokios miesto parduotuvės, o eisenoje per
dabartinį Gedimino prospektą, Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis dalyvavo per 30.000 žmonių. Norinčius aplankyti svarbiausias su Cemachu Šabadu susijusias vietas, kviečiu pasinaudoti šiuo maršrutu.
1. Paminklas daktarui Cemachui Šabadui (Mėsinių ir Dysnos g. sankryža)
Skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra „Daktaras Aiskauda“ (2007) įkurdinta gimtojoje daktaro
Cemacho Šabado Mėsinių gatvėje. Galite apkabinti daktarą ir su juo nusifotografuoti: čia jis –
paprastas miestietis, kurį gali sutikti Senamiesčio gatvelėje ir pasikalbėti apie sveikatą, miesto
naujienas ar politiką.
Namas, kuriame gyveno Šabadų šeima, neišlikęs. Anot istorikų, Kaminskių valda, kur stovėjo gimtieji Cemacho Šabado namai, buvo kitame Mėsinių gatvės gale, arčiau Stiklių g.
2. Buvusi žydų ligoninė (Ligoninės g. 1), kurioje po mokslų atvykęs į Vilnių dirbo Cemachas Šabadas.
Čia veikė vaikų ir moterų ligų, gimdymo, chirurgijos skyriai, buvo gydomos vidaus ir užkrečiamosios ligos, įrengta operacinė, priimami pacientai su psichikos susirgimais, akių ir kitomis ligomis. Per metus ligoninė priimdavo apie 1.500 stacionarių ir 12.000 ambulatorinių pacientų.
3. Atminimo lenta Cemachui Šabadui ant buvusios „Mišmeres Choilim“ ligoninės sienos (dabartinė Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė, Kauno g. 7)
1912 metais pastatytoje ir pagal naujausius užsienio klinikų pavyzdžius įrengtoje ligoninėje buvo
terapinis, vaikų, tuberkuliozės, akių, ausų-nosies-gerklės, ginekologinis, odos skyriai, veikė
laboratorija, vaistinė, pacientai buvo priimami ambulatoriškai ir gydomi skyriuose. Nuo 12 lovų
netrukus išsiplėtė iki 55, vėliau iki 70. Vaistinėje kasdien buvo parduodama vaistų pagal 300
receptų. Ligoninėje buvo gydomi ne vien žydai. Šioje ligoninėje dirbo daktaras Cemachas Šabadas.
4. Atminimo lenta JIVO institutui (A. Vivulskio g. 18)
JIVO institutas, kurio vienas iniciatorių buvo ir Cemachas Šabadas, o jo žentas Maksas Vainraichas tapo šio instituto direktoriumi – Vilniuje veikusi jidiš kalbos ir žydų kultūros įstaiga, pelnytai pavertusi Vilnių Rytų Europos žydų kultūros centru. Atminimo lenta vietoje, kurioje iki karo veikė JIVO.
5. Daktaro I. Bunimovičiaus namas, kuriame veikė organizacija JEKOPO (J. Basanavičiaus g. 5)
Daktaras Cemachas Šabadas vadovavo nuo karo nukentėjusius žydus rėmusiai organizacijai JEKOPO. Šis komitetas rūpinosi žydais bedarbiais, našlaičiais, pabėgėlių evakuacija, kaimuose gyvenančių žydų ūkių atstatymu, medicininiu aprūpinimu ir t.t.
6. Paskutinis Cemacho Šabado namas (Gedimino pr. 34)
Kiemas, kuriame dabar stovi šis namas, anksčiau buvo gatvė, kadaise ilgos Lukiškių gatvės tęsinys. Name, priklausiusiame žydų prieglaudai, Cemachas Šabadas praleido savo paskutinius metus. Čia jis ir mirė.
7. Užupio žydų kapinės (Krivių g. 123)1935 metų sausio 20 dieną mirus daktarui, daugiatūkstantinė minia lydėjo jį į paskutinę kelionę. Cemachas Šabadas buvo palaidotas Užupio (Zarečės) žydų kapinėse, vietoje, kur buvo laidojami garbingiausi miestiečiai.
8. Sudervės žydų kapinės (Sudervės kelias 28)
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sunaikinus Užupio žydų kapines, daktaro Cemacho Šabado palaikai buvo perlaidoti Sudervės žydų kapinėse (5 sektorius, 8 eilė, 12 vieta). Kartu palaidotas ir daktaro sūnus Jakovas ir marti Sonia.
Šaltinių sąrašas:
1. Guzenberg, Irina, Agranovskij, Genrich. Vilnius. Lietuvos Jeruzalės pėdsakais. – Vilnius: Pavilniai, 2016. 168, 184, 186, 210-212, 426-427, 512-515, 681, 689 p.
2. Rainytė, Aldona, Ščupakas, Davidas. „Cemachas Šabadas – didysis Vilniaus pilietis“. Straipsnis leidinyje „Lietuvos Jeruzalės medikai“ (sud. Davidas Ščupakas). – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2016. 103-117 p.
3. Špokevičius, Saulius. „Iškilusis vilnietis Cemachas Šabadas“ Straipsnis leidinyje „Lietuvos Jeruzalės medikai“ (sud. Davidas Ščupakas). – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2016. 118-121 p.
Autorė: Aušra Mikulskienė, Litvak Shtetls
Projekto partneris: Vilniaus miesto savivaldybė