Lankytinos vietos Kurtuvėnuose – turistų mielai lankomas miestelis, o Kurtuvėnų dvaro sodyba – viena įspūdingiausių regione. 2019 m. duris atvėrė naujas lankytojų centras. Šiandieną Kurtuvėnų dvaro pramogų kompleksas siūlo neįtikėtiną gausą paslaugų.
Kurtuvėnų regioninis parkas
Šiaulių pašonėje esanti miškinga teritorija su mėlynuojančiomis ežerų akimis užima daugiau nei 17 tūkst. ha plotą, todėl čia – tikra atgaiva gamtos mylėtojams, pėsčiųjų, dviračių žygių ir net jodinėjimo mėgėjams. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad Kurtuvėnų regioninio parko direkcija sumaniai išnaudojo šį potencialą – jau prieš gerą dešimtmetį parkas tapo vienu žinomiausių regioninių parkų, nors ir yra atokiai nuo trijų didžiausių Lietuvos miestų.
Parko direkcija įsikūrusi Kurtuvėnų dvarvietėje. Rekonstruotuose jos pastatuose įrengtos įdomios ekspozicijos, netoliese yra kempingas „Kurtuvėnai“, žirgynas ir jojimo paslaugų centras, tinklinio, kroketo, vaikų žaidimų aikštelės. Susipažinti su dvarviete padeda ir 1 km ilgio pažintinis takas. Vėstant orams, dažną rytą nuo šalia esančių senųjų žuvininkystės tvenkinių pakyla rūkas ir Kurtuvėnams suteikia magišką atmosferą.
Rytas Kurtuvėnuose
Kai prieš kelerius metus ankstų rytmetį atvykau fotografuoti Kurtuvėnų iš drono, iki vidurdienio teko klaidžioti po rūką. Ši „pieno jūra“ padaro įspūdį net ir visko mačiusiems keliautojams. Rudenėjant įšilęs tvenkinių vanduo dirba kaip geras rūko generatorius, tad po vėsios nakties Kurtuvėnuose pasinerti į pažeme klaidžiojančius rūko debesis – nemaža tikimybė ir nieko nekainuojanti pramoga.
Kurtuvėnų miestelio istorija skaičiuojama nuo XVI a. ir glaudžiai susijusi su dvaru. Jau 1597 m. dvaro inventoriaus knygoje minimi „nauji dvaro rūmai su 6 stikliniais langais“, o 1664 m. – jau ir dvaro tvenkiniai, malūnas, „daug trobesių“. Dviaukštis medinis Kurtuvėnų dvaro svirnas ne veltui yra miestelio simbolis. Dvarą įsigijus Nagurskiams, šiame įdomios architektūros pastate įkurtas mėgėjų dvaro teatras. Dabar atstatytas svirnas yra atviras lankytojams – čia dirba galerija, organizuojamos parodos, vyksta kultūros renginiai.
Iš tiršto rūko paklodės kyšo Kurtuvėnų bažnyčios bokštai. 1796 m. pastatyta mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus šventovė – kita Kurtuvėnų įžymybė, giedrą dieną gerai matoma iš apylinkių.
Lankytojų centras ir gamtos mokykla
Atstatytame Kurtuvėnų dvaro ratinės pastate įkurtas Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras. Čia įrengtoje ekspozicijoje „Kraštovaizdžio įvairovė“ lankytojai, vaikščiodami tarp „milžinų“, susipažins su Kurtuvėnų regioninio parko vertybėmis, kraštovaizdžio samprata, sąranga, kaita, saugojimu. Lankytojų centre teikiama informacija apie parke lankomas vietoves, pažintinius takus, turizmo paslaugas.
Regioninio parko viduryje, miškų apsuptame Jautmalkės I kaime, įsikūrusi gamtos mokykla. Moksleivių, draugų grupėms ar šeimoms rengiamos edukacinės programos „Naktigonė“, „Piemenų pramanai“, „Natūralių pievų augalai“ ir kitos. Šalia įrengti pažintiniai takai kviečia keliaujant pėsčiomis ar dviračiais susipažinti su Jautmalkės kaimo apylinkėmis ir regioniniu parku. Tiesa, tradicinė žemaitiška sodyba, kurioje įsikūrusi gamtos mokykla, šiuo metu yra rekonstruojama ir į naujai sukurtas erdves norintiems pažinti ir mokytis gamtoje pakvies jau kitąmet.
Svilės šaltiniai
Kurtuvėnuose nesunku užsimiršti ir praleisti visą dieną, o taip norisi pakeliauti po parko teritoriją ir apžiūrėti atokiau esančias lankytinas vietas. Skubu prie Svilės šaltinių – man jie vienas paslaptingiausių ir įdomiausių regioninio parko gamtos objektų. Kaip ir dviaukštis Kurtuvėnų svirnas, Svilės šaltiniai yra pavaizduoti parko ženkle.
Privažiuoti prie jų nėra lengva, tačiau padeda medinės parko direkcijos įrengtos rodyklės. Išsukus iš 215 kelio, tenka apie 1,5 km pavažiuoti dulkėtais miško keliukais vis laikantis dešinės, kol pasiekiu laukymę ir automobilis įrieda į stovėjimo aikštelę.
Svilės šaltiniai, esantys Ventos–Dubysos senslėnyje, yra vieni įspūdingiausių Lietuvoje. Čia „verda“ daugiau kaip 100 akių, trykštančių skirtingo dydžio versmėmis. Senoliai tikėjo, kad šaltinių vanduo turi ypatingų galių, padeda pasveikti. Ir dabar Svilės šaltinių vandenį žmonės labai vertina, naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti ar bent nusiprausia juo veidą.
Ventos–Dubysos perkasas
Jei, grįždami nuo šaltinių, Svilės kaime pasuksite į dešinę link Jurgoniškių, pavažiavę apie 1 km atsidursite prie kanalo – nebaigto įrengti Ventos-Dubysos perkaso. Prie tiltuko per vieškelį matomos akmeninės užtvankos liekanos. Jis buvo statomas 1825–1831 m., Rusijos imperijai ieškant būdų, kaip pasiekti Baltijos jūrą apeinant Nemuno deltą, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Vandens keliui įrengti buvo iškastas 15 km ilgio jungiamasis kanalas, planuota pastatyti 41 šliuzą, 29 akmenines užtvankas, 4 vandens rezervuarus, žiemos uostą, prieplaukas, lynkelius. Ši unikali hidrotechninė sistema nepradėjo veikti dėl 1831 m. kilusio sukilimo, tačiau ir šiandien galime pamatyti perkaso, lynkelių, Bubių uosto, šliuzų liekanas. Prie kelių A12 (Šiauliai–Tauragė) ir 215 (Bubiai–Ramučiai) sankryžos ant Ventos–Dubysos kanalo perkaso pylimo auga šimtametės Perkaso pušys. Spėjama, kad jos galėjo pradėti želti sužlugus kanalo statybai, tad jų amžius – apie 170 metų.
Girnikų šventkalnis
Šiaurinėje parko dalyje yra dar vienas įdomus lankytinas objektas. Tai Girnikų mitologinis kalnas, traukiantis tiek archeologijos, tiek baltų istorijos mėgėjus, tiek mėgstančius iš aukštai pasižvalgyti po apylinkes.
183,4 m aukščio virš jūros lygio Girnikų šventkalnis (Šikšto kalnas) yra aukščiausia kalva Šiaulių rajone. Nuo jos atsiveria regioninio parko, Žemaitijos aukštumų, Kurtuvėnų apylinkių panorama. Su žiūronais galima patyrinėti ir tolumoje boluojančius Šiaulių bei Kuršėnų miestų kontūrus. Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Legendos pasakoja apie kalne palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, prasmegusią bažnyčią, apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis. Jei į Kurtuvėnų regioninį parką susiruošite jau rudenį, kasmet rugsėjo 22-ąją, minint 1236 m. vykusį Saulės mūšį, ant Girnikų šventkalnio uždegama baltų vienybės ugnis.
1905 m. kalvos viršūnėje buvo pastatytas pirmasis paminklas, skirtas lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui paminėti. Šiauriniame kalvos šlaite yra Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės. 2020 m. Girnikų kalnas pritaikytas lankyti – sutvarkyta aplinka, nugenėti krūmynai, pastatyti suoliukai ir informacinės lentos, rekonstruoti laiptai ir atokvėpio aikštelės, kalno viršuje įrengta ugniavietė ir apžvalgos aikštelė.
Vakaras Bubiuose
Pačiame regioninio parko pakraštyje šalia Bubių, ant Dubysos kranto XIII a. stovėjo viena stipriausių Šiaulių žemės pilių, kuri buvo itin svarbi kovose su kryžiuočiais. Vokiečių kronikose ne kartą minima Dubysos pilis (vok. Dobitzen). Pilies būta medinės, apjuostos akmenimis, sutvirtintos 5–6 m aukščio statinių rąstų siena. Manoma, kad jos įgulą galėjo sudaryti 50–70 ginkluotų vyrų. Kovų metu tvirtovė ne kartą buvo sudeginta ir atstatyta.
Piliakalnio šlaitai statūs, apie 10–14 m aukščio. Jo aikštelė ovalo formos, apie 80 m ilgio ir 35 m pločio. Pietrytiniame gale, kur galėjo stovėti pilies kuoras ir vartai, supiltas 35 m ilgio, 4,5 m aukščio, 18 m pločio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į griovį, atskiriantį piliakalnį nuo aukštumos. Dabar snaudžiantis piliakalnis susilaukia smalsuolių dėmesio, nes atsidūrė prie Dubysos užtvankos, prie kurios įrengtas Bubių pliažas ir poilsiavietė. Tad čia tinkama vieta pailsėti prieš kelionę namo ir aptarti kelionės įspūdžius.
Nepaminėti objektai
Vakariniame parko pakraštyje telkšo aštuonias salas turintis Juodlės ežeras ir įrengtas 4,5 km pažintinis takas, vedantis aplink jį. Takas skirtas supažindinti lankytojams su kraštovaizdžiu, regioniniam parkui būdingais miškais, pelkėmis, retų rūšių augalais, gyvūnais, grybais.
Pustlaukio geomorfologiniame draustinyje saugomos retos reljefo formos – termokarstinės duobės, atsiradusios ištirpus po žeme palaidotiems ledo luistams. Žmonių jos vadinamos velniaduobėmis. Čia jų esama daugiau nei 100. Įspūdingiausia iš smegduobių yra Pustlaukio duobė – gilus 100 m skersmens lašo formos duburys, kurio šlaitų aukštis siekia 14 metrų.
Gailiškės kaime auga trikamienė Napoleono pušis, viena pačių įspūdingiausių Kurtuvėnų regioniniame parke. Jos aukštis – 22 m, kamieno apimtis – 3,3 m, skersmuo – per 1 m. Manoma, kad šiam medžiui galėtų būti apie 300 metų. Gailiškės kaimo gyventojai iš kartos į kartą perduoda pasakojimą apie Napoleono auksą, kurį prie senosios pušies traukdamasi užkasė prancūzų kariuomenė.
Ką veikti?
Kelionės žirgais iš Kurtuvėnų dvaro, paukščių stebėjimas, žvejyba seniausiuose Lietuvoje karpių tvenkiniuose suteikia išskirtinių potyrių. Aktyvaus poilsio mėgėjai gali išbandyti dviračių trasą „Kurtuvėnų žiedas“ (Bubiai– Kurtuvėnai–Naisiai–Jautmalkė–Pageluvis–Mirskiškė–Bubiai). 33 km ilgio trasa vingiuoja vaizdingiausiomis Kurtuvėnų regioninio parko vietomis.
Pakeliui…
Vos už 14 km nuo Šiaulių esantis Kurtuvėnų regioninis parkas suteikia progą apžiūrėti ir ketvirtąjį pagal dydį Lietuvos miestą, garsėjantį teminių muziejų gausa.
Važiuojantys į Kurtuvėnų regioninį parką taip pat gali aplankyti Kelmę ir jos puošniąją baroko stiliaus dvaro sodybą.
Vos už 30 km vakarų kryptimi – Varnių regioninis parkas.
Šią vasarą(2020) priėmiau koronaviruso mestą iššūkį ir kartu su kitais Lietuvos piliečiais keliavau po mūsų šalį. Kas savaitę publikuojant po straipsnį apie vieną iš 41 Lietuvos saugomų teritorijų – nacionalinį ar regioninį parką arba rezervatą – dvylika savaičių pralėkė kaip vėjas. Nors ir stengiausi papasakoti apie mažiau lankomus parkus ir atokesnes vietoves, vasarai einant į pabaigą, neaprašytų nacionalinių ir regioninių parkų mano sąraše išlieka dar antra tiek. Paskutiniam dvyliktajam šio ciklo straipsniui buvo sunku atrinkti vietovę, nes visos jos vertos ilgesnės ar trumpesnės išvykos. Vis dėlto palydint vasarą kviečiu leistis į kelionę po Kurtuvėnų regioninį parką.
Visi parkai ir įdomiausi juose esantys objektai aprašyti šį pavasarį išleistame kelionių vadove „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“. Keliauti po nacionalinius ir regioninius parkus galima ne tik vasarą.