20 kilometrų atstumu vienas nuo kito esančiuose Trakų Vokės ir Užutrakio dvaruose kūrėsi skirtingos Tiškevičių giminės istorijos. Apsilankymas šiuose dvaruose akimirksniu perkels į XIX a. antrąją pusę, kai abu jie ilgai ėję iš rankų į rankas pagaliau tapo vienų šeimininkų nuosavybe. Argi ne smalsu, kaip tuomet atrodė prabangus grafų gyvenimas? Kokius pokylius matė dvarų sienos? Ir kas dvarams nutiko netekus šeimininkų?
Štai Užutrakio dvaras jį įsigijusiam grafui Juozapui Tiškevičiui pasirodė per prastas. Tad netrukus pradėjus statybas įgyvendinta iš Varšuvos atvykusio architekto Juzefo Huso vizija – balti klasicistinio stiliaus rūmai, kerintys prabanga ir elegancija. Jų išskirtinumas – itin puošnus užpakalinis fasadas, įspūdingesnis nei priekinis. Toje pusėje, labiausiai išsikišusioje pusiasalio vietoje, ant pjedestalo stovi ir Dievo Motinos su kūdikiu skulptūra. Tiškevičiai taip sumanė neatsitiktinai – grafų šeima į dvarą patekdavo vandens keliu. Juos per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmaukas atplukdydavo keltininkas.
Netoliese esantis Trakų Vokės dvaras kurį laiką buvo Jono Vytauto Emanuelio Tiškevičiaus šeimos vasaros rezidencija. Vėliau šeimininkus pakerėjo dvaro aplinka ir jie nusprendė čia apsigyventi nuolat. Italų kilmės architektas Leandras Janas Liudvikas Markonis rūmus sukūrė pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Vidus taip pat buvo prabangus – interjerą puošė vertingi paveikslai, marmuriniai židiniai, krištoliniai sietynai, užsienyje pagaminti baldai.
Dvaras buvo įrengtas ištaigingai, bet Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičius nebuvo išlaidus, apgalvodavo kiekvieną pirkinį. Labiausiai vertino mokslą ir darbštumą. Jo žmona Izabelė buvo ypatingo grožio ir be galo rūpestinga moteris. Jos dėmesio ir šilumos užtekdavo ne tik šeimai, bet ir valdiniams. Rudens ir žiemos vakarus šeimininkė praleisdavo megzdama, o išaušus Kalėdų rytui dvariškiai būdavo apdovanojami šiltomis kepurėmis, kojinėmis, šalikais ir pirštinėmis. Šeima mėgo puošniai rengtis, net jei nelaukdavo svečių. Rūmai atgydavo, kai į juos prigužėdavo svečių. Grafai dažnai rengdavo labdaros pokylius, ypač smagiai švęsdavo savo varduves.
Panašiai gyveno ir Juozapas Tiškevičius su žmona Jadvyga. Jų rūmuose taip pat netrūko svečių ir pokylių. Rūmų šeimininkė garsėjo kaip stilingiausia Lietuvos moteris. Ji dievino šilko sukneles, nuostabiai plazdėdavusias sukantis polonezo žingsniu. Naujausias mados tendencijas grafienė sužinodavo iš lenkiškų ir vokiškių žurnalų. Įspūdingiausia Užutrakio dvaro rūmų erdvė – pokylių salė. Jos sienos puoštos veidrodžiais paauksuotais rėmais, o lubos išpieštos mėlynais debesimis. Rūmų holuose visada būdavo pamerktų gėlių, o kambarius kvepindavo iš užsienio parvežtais kvepalais. Linksmas ir prabangus gyvenimo būdas nebuvo priežastis gyventi nerūpestingai. Juozapas Tiškevičius stengėsi, kad valdos būtų pelningos. Dvaras prekiavo pienu, žuvimi, vaisiais, turėjo karčemą, sūrinę, rūkyklą ir plytinę.
Idiliška dvaro kasdienybė baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tiškevičių šeima pasitraukė į Sankt Peterburgą. Vertingus papuošalus, brangakmenius ir auksą jie įsiuvo į vaikų drabužius ir žaislus. Brangius daiktus išdalijo saugoti tarnams, dalį užkasė, suslapstė. Po karo, mirus vyrui, į dvarą sugrįžo tik Jadvyga. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dvaro šeimininkai keitėsi, kol galiausia jis buvo nacionalizuotas. Po karo čia veikė KGB pareigūnų sanatorija, paskui valstybinė turizmo įmonė. Dabar jis priklauso Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.
Tiškevičių giminė Trakų Vokės dvarą valdė 100 metų. Iš kartos į kartą jis buvo perleidžiamas grafų sūnums. Antrojo pasaulinio karo metais jame apsigyveno okupantai vokiečiai. Rūmų paveikslai, baldai, krištoliniai sietynai, kiti vertingi daiktai buvo išgrobstyti, išorinė puošyba sunaikinta. Tik 2014 m. dvaras tapo atviras visuomenei.
Šaltinis: http://didikulietuva.lt