Daugeliui pasaulio keliautojų Filipinai yra tiesiog poilsio kryptis. Gal mažiau žinoma, nei Tailandas ar Bali, bet graži ir pigi, tad ko daugiau reikia? Filipinai pasaulyje garsėja savo paplūdimiais ir povandeniniu pasauliu. Ir nors jau kurį laiką Filipinų pliažai užleido pirmas pozicijas geriausiųjų rinkimuose, gražiausių pasaulio salų topuose visada paminimas El Nido salynas. Bet kaip ir kiekviena atostogų kryptis, šalis turi tikrai daugiau traukos vietų, nei tik tingus ar aktyvus poilsis prie smaragdinės jūros.
Panašumai ir skirtumai
„Čia beveik visi katalikai. Pamišę dėl krepšinio.“ Gal jau vien šių dviejų sakinių pakaktų, kad lietuviai pajustų didelį norą keliauti į tą vietą? Bet čia panašumai ir baigiasi. Filipinai išsiskiria net iš kitų Pietryčių Azijos šalių. Toliau nuo visų, išsibarstę po daugiau nei 7000 salų (tiesa, tik 880 iš jų yra gyvenamos), katalikai (vienintelė Azijos šalis, kur katalikybė yra pagrindinė religija), tačiau kupini įvairių keistų prietarų. Ispanijos kolonizacijos pradžioje Filipinai buvo paskutinė (arba pirmoji) stotelė svarbiame prekybiniame kelyje su Amerika. Tad neatsitiktinai JAV jau po kelių amžių turėjo milžinišką įtaką šalies istorijoje. Patys filipiniečiai savo istoriją apibūdina trumpai: „300 metų gyvenome Ispanijos vienuolyne, o 50 metų – Holivude”. Bet vis dėlto, ne dėl istorinių įvykių ar architektūros objektų verta daugiau patyrinėti įvairias salas.
Gamtos kultūra
Pasaulyje yra trys vietos, kur senosios ryžių terasos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir viena iš tų trijų yra Filipinuose, pagrindinėje Luzono saloje, apie 8 valandas automobiliu nuo sostinė Manilos (kitos dvi yra Kinijoje Honghe Hani terasos ir Indonezijoje Balio salos terasų sistema).
Banaue ryžių terasos įspūdingos ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl savo ilgaamžiškumo. Šias terasas prieš maždaug 2000 metų pastatė Ifugao genties žmonės. Tokia terasų konstrukcija yra vienas įspūdingiausių žmonijos inžinerijos pasiekimų – jei kiekvieną terasą sujungtume vieną su kita, jų ilgis apimtų pusę planetos, o tai yra dešimt kartų ilgesnis atstumas už Didžiąją Kinijos sieną. Viskas iki šiol puikiai funkcionuoja, nors norinčių šiuo sunkiausiu būdu auginti ryžius yra vis mažiau ir mažiau. Visų pirma, dėl to, kad terasos yra aukščiau kalnuose, per metus galima nuimti tik vieną derlių, reikia žymiai daugiau pastangų remontuoti terasų pylimus, daug sunkiau teisingai paskirstyti vandenį laukams, nėra jokių galimybių arti žemę ar nuimti derlių su technika. Filipinų vyriausybė (ne be UNESCO spaudimo) visaip skatina, kad jaunoji karta nepabėgtų į miestus ieškodama lengvesnio gyvenimo, o toliau puoselėtų senąsias ryžių auginimo tradicijas, kurios yra neatskiriama ryžių terasų dalis. Bet filipiniečių noro gyventi lengviau nesustabdysi, kaip kad ir nepavyksta sustabdyti senųjų kaimelių šiaudinių stogų keitimo į skardinius. Žinoma, mums vietinių iššūkiai kol kas dar netrukdo grožėtis visais žalumos atspalviais, džiaugtis sutinkamų žmonių šypsenomis, pabandyti įbridus į purvą iki kelių sodinti ryžius ar iškulti jau subrendusius.
Banaue miestelis taip pat gali būti tinkama vieta išbandyti vieną vietinį delikatesą, kuris dažniausiai mums, vakariečiams, sukelia pasibjaurėjimą. Tai kiaušinis (vištos arba anties) su užsimezgusiu 14 ar 21 dienos paukščiuku. Paragauja tik drąsiausi, na o man teko tik pajuokinti vietines pardavėjas, kai nusipirktą balutą (taip vadinamas kiaušinis) tik išlupome ir apžiūrėjome. Įsidėti į burną nepaskatino net ir aktyviai siūlytas actas.
Ką dar mėgsta filipiniečiai?
Be jau minėto numylėto krepšinio, ten yra dar dvi sporto šakos. Veikiau – pusantros. Tai boksas, kur jų atstovas Manny Pacquiao yra laimėjęs titulus net penkiose svorio kategorijose. Tai – tikras tautos didvyris, kumščiais prasiskynęs kelią iš lūšnynų į šlovės olimpą, o vėliau išrinktas į parlamentą.
Kitas nacionalinis sportinės aistros objektas yra gaidžių peštynės, kurios valdo jų širdis ir plonina (o kartais ir papildo) pinigines. Tai – ištisa industrija, genetinių linijų mokslas ir kruvina pramoga, kuri dažnam vakariečiui kelia pasibjaurėjimą ir pyktį, bet Filipinuose tai – šventa šimtmečių tradicija. Galima smerkti šią tradiciją, kaip žiaurią, tačiau kol tai vis dar neatsiejama šalies kasdienio gyvenimo dalis, įtraukianti milijonus žmonių, tol daugeliui smalsu bent trumpam sustoti pasižiūrėti kaip viskas vyksta. Gaidžių peštynės vyksta vos ne kiekviename kaime savaitgaliais ir tikrai įdomiausia jų dalis – statymų priėmimas. Lažybų organizatoriai turi fenomenalią atmintį ir prisimena dešimtis šūksnių ir sumų, o pasibaigus mūšiui surenka pinigus iš pralaimėjusių ir išmoka laimėtojams. Teko stebėti tiek gaidžių peštynes pakelėje, kur itin aktyvios ir įsitraukusios buvo moterys, tiek didelį turnyrą specialioje arenoje, kur ložėse sėdėjo solidūs vyrai, o prizinis fondas siekė dešimtis tūkstančių dolerių. Beje, ar žinojote, kad gaidžių peštynės į Aziją ir Lotynų Ameriką atėjo iš Europos? Filipinuose turėti sėkmingą varžybų gaidį, tai turėti galimybę praturtėti. O į gyvūnų teises čia dar ilgai nebus atsižvelgiama.
Filipiniečiai neišrado ir karaokės, bet tai taip pat jų „šventa karvė”. Jie gali iškęsti ir atleisti daug ką, tačiau čia viešint geriau nemėginti juokauti apie to ar kito dainuotojo vokalinius sugebėjimus – tai gali baigtis blogai. Jie dainuoja daug ir noriai, nes dainavimas pagal melodiją iš seno ekrano – viena nedaugelio pramogų, kurią gali sau leisti daugybė žmonių šioje 105 milijonų gyvenamoje salų valstybėje. Turėdami progą prisijunkite – bus smagu, o po pasirodymo žaibiškai įgysite tuziną visai nesavanaudiškų ir linksmų plaučių draugužių.
Jei galvojate, kad filipiniečiai nieko neišrado – tai šalis, kurios buvęs diktatorius Marcos, kol dar buvo daug žadantis gelbėtojas, žadėjo „Make country great again” (vėl padaryti šalį didžia). Beje, baigė jis pabėgimu iš šalies, nepaėmęs net savo žmonos gausios (legendos sako trijų tūkstančių!) batų porų kolekcijos.
Filipiniečių fantazijos triumfas ir išbandymas keliautojams
Filipinuose džipniai (jeepney) yra tikra legenda ir nacionalinis visa ko simbolis – vienybės, kūrybingumo ir pasididžiavimo. Nenaudojami JAV kariniai džipai po Antrojo pasaulinio karo virto nacionaline transporto priemone, galinčia važiuoti ten, kur nėra kelių.
Kiekvienas džipnis yra meno kūrinys, atspindintis savininko asmenybę ir kūrybiškumą. Įmantrūs paveikslai, ryškios spalvos ir puošnūs aksesuarai – metalinės figūrėlės, kutai ir užuolaidos! Tikra kičo fiesta! Ant džipnių šonų gali būti religinės temos, televizijos ir filmų veikėjai, NBA žaidėjai, peizažai, žodžių menas ar šeimos nariai.
Užtat keliautojams važiavimas džipniu, ypač dideliame mieste, kaip Manila, bus tikras išbandymas. Tai, kad jus vargins dūmų ar benzino kvapas – dar ne bėda. Daug įdomiau, kai jis susimaišo su kūno kvapu. Turėkite veido kaukę arba geležinę nosį. Kai vairuotojas sako, kad jo džipnyje telpa po 10 keleivių iš abiejų pusių, negalite ginčytis. Dešimt reiškia dešimt, net jei ant paminkštintos sėdynės patogiai įsitaisys tik pusė jūsų užpakalio.
Važiuojant džipniu reikia išmokti dvi frazes: „Bayad po” (čia mano mokėjimas) ir „Para po” (čia mano stotelė). Jei nemokate kalbos, nesijaudinkite. Tiesiog perduokite savo bilieto kainą šalia sėdinčiam keleiviui ir jis žinos, ką daryti. O jei reikia išlipti, tiesiog pastuksenkite į džipnio stogą. Tai taip pat reiškia „prašau sustoti”. Na, bet jūs turite žinoti, kur važiuojate. Arba tiesiog pabandyti tai vardan to, kad geriau pažintumėte Filipinų dvasią.
Filipinų simboliai
Dar vienas iš Filipinų simbolių (net oficialiai vietos turizmo valdininkų patvirtintas) – šokoladinės kalvos Boholio saloje. Maždaug 50 kvadratinių kilometrų plote yra 1268 vienodų, tobulos kūgio formos kalvų, kurios karštuoju metų laikotarpiu (balandį – gegužę) paruduoja ir tampa panašios į milžiniškus šokoladinius saldainius. Na, o jei ir pamatysite jas vis dar žalias, galėsite drąsiai sakyti, kad saldainiai yra supakuoti į popierėlį. Viena iš legendų pasakoja, jog kadaise čia gyveno jaunas, stiprus milžinas Arogo, kuris buvo pamilęs paprastą mirtingą merginą. Jai mirus Arogo labai liūdėjo ir verkė, o ašaros krito žemyn ir virto kalvomis.
Boholio saloje rasite ir mažiausius pasaulio primatus, lietuviškai vadinamus ilgakulniais, o angliškai – tarsyrais. Jie dienų dienas miega įsikabinę į medžių šakas jų pavėsyje, o tik pajutę, kad juos kažkas stebi, atmerkia savo įspūdingas geltonas akis ir tik nujausdami nors menkiausią pavojų – skrieja su savo uodega kuo toliau. Šie maži padarėliai savo galvas gali pasukti 360 laipsnių kampu, bet trikdant jų ramybę – gali būti ir agresyvūs, ir net linkę nusižudyti.
Po to, kai požeminė Sabango upė Palavano saloje buvo įtraukta į Naujų pasaulio gamtos stebuklų sąrašą, Filipinai įgijo dar vieną priežastį pritraukti daugiau turistų. Tikriausiai dauguma daugiau keliaujančių žmonių yra matę ne vieną stalaktitų ir stalagmitų urvą – jų gausu tiek Europoje, tiek Azijoje. Vis dėlto, šią vietą Filipinuose tikrai verta pamatyti. Joje susiformavę dariniai unikalūs, stebėti juos iš lėtai siūbuojančios valtelės ir klausant per ausines pasakojimo su pritaikyta muzika yra itin malonu. Požeminė upė driekiasi 8,2 km, tačiau keliautojai išvys tik 2 km.
Dar viena vieta, kuri unikali ne tik Filipinuose, bet ir pasaulyje – tai Oslobo kaimelis Sebu saloje. Ši vietovė garsi bangininiais rykliais. Juos galima stebėti pakrantėje arba ryžtis paplaukioti ar panardyti su jais. Bangininiai rykliai gali pasirodyti grėsmingi – jie užauga iki 12 metrų ilgio ir yra laikomi didžiausia pasaulio žuvimi. Vis dėlto, jie mums nekelia jokio pavojaus mat minta planktonu ir smulkiomis krevetėmis. Plaukioti greta tokio milžino – tikrai verta dėmesio patirtis.
Jūra, saulė, palmės
Jau minėjau, kad Filipinų salos greta tingaus ir paprasto kurorto El Nido (Palavano sala) yra pripažįstamos vienos gražiausių pasaulyje. Šią grupę sudaro 45 salos ir salelės. Čia dažniausiai atvyksta turistai, kurie nori pailsėti po įspūdžių kupinos kelionės po kitas salas, o taip pat tai puiki vieta nardymui (itin rekomenduoju Simizo salelę, kuri pavadinta Japonijos naro garbei). El Nido salynas turi daug slaptų paplūdimių ir įlankų, į kai kurias vietas tenka įplaukti patiems, kai kur galima išbandyti baidares, o į kai kurias vietas tenka įlįsti per siaurus plyšius. Toks tikras atradėjų gyvenimas, jei neturėsite iliuzijos, kad būsite ten vienui vieni (na, bet atradėjai jūromis visada plaukdavo dideliais laivais ir didele kompanija). Man El Nido patinka tuo, kad čia dar mažai masinio turizmo apraiškų – didesnių viešbučių, įkyrių pardavėjų. Žinoma, jei lauksite ilgiau – ir čia viskas pasikeis.
Kelionių į Filipinus ieškokite https://travelplanet.lt/kelioniu-kryptys/azija/filipinai
Gabrielė Štaraitė, www.travelplanet.lt
