Kauno marių regioniniame parke, Duobakalnyje, atidaryta Užlietų Nemuno kaimų lauko ekspozicija. Ji primins lankytojams, kad prieš beveik 70 metų ten, kur dabar tyvuliuoja didžiausio Lietuvos ežero vanduo, buvo kaimai, juose gyveno žmonės.
„Kai mūsų klausia, kam kuriame tokius objektus, visuomet atsakome: tam, kad žinotume savo istoriją“, – atidaryme sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Agnė Jasinavičiūtė.
Jau užaugo trys kartos, kurioms marios yra tokios pat amžinos, kaip pasaulis. Bet taip buvo ne visuomet. Tam, kad jie žinotų ne tik marių, bet ir protėvių istoriją, ASTD sukūrė atmintį puoselėjančią ekspoziciją. Pastačius Kauno hidroelektrinę buvo iškelta 721 sodyba. Čia gyvenę žmonės, vadinami „dugniečiais“ iki šiol atsimena savo gimtąsias vietas.
Sumanymas užtvenkti Nemuną ir pastatyti hidroelektrinę buvo planuojamas dar tarpukariu, mat elektros energija buvo ypač brangi. Vis dėlto ne vien pigesnės elektros poreikis paskatino valdžią vaizdingą Nemuno slėnį paversti didžiausiu Lietuvos ežeru. Patvinstantis Nemunas užliedavo šalia esančias gyvenvietes, nuo gausių potvynių ne kartą kentėjo ir Kaunas. Kaip sakė VSTT vyriausioji patarėja Rūta Baškytė, Kauno marios tai – Nemunas, 1959-aisiais tarsi žuvis įkliuvęs į tinklą, ir išpildęs tris didžiausius to meto žmonių troškimus: pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir šviesesnio rytojaus.
Užlieto Nemuno slėnio ekspozicijoje tarp 19 paskandintus kaimus simbolizuojančių „namukų“ vingiuoja takelis, kuris atkartoja Nemuno vagą. „Namukuose“ įrengti stendai su informacija apie marių dugne gyvenusius žmones, jų tradicijas ir papročius, apie du piliakalnius, kurių niekad nebepamatysime, apie grėsmingas Nemuno rėvas, kurių bijodavo visi sielininkai ir vadindavo velniais… Ant architektūrinės kompozicijos, kuri simbolizuoja Kauno HES, išraižyti dingusių kaimų pavadinimai, ant akmenų – po vandeniu atsidūrusių piliakalnių vardai.
Keliaudami takeliu, matysite senųjų Nemuno rėvų, kurios gąsdino sielininkus, vardus.
Čia galima sužinoti ir apie svarbiausią Kauno marių regioninio parko vertybę – gamtos bei žmogaus sukurtą ypatingą kraštovaizdį.
Ekspoziciją gali apžiūrėti ir neįgalieji. Mediniu takeliu galima pravažiuoti vežimėliais, o įgarsintus tekstus – „dugniečių“ pasakojimus, prisiminimus, skambančias dainas, pasinaudoję QR kodais, gali pasiklausyti ne tik silpnaregiai, bet ir visi, kas nori.
Prilygo tremčiai
Iš Kauno marių užlietų kaimų kilusius žmones šiandien vadiname „dugniečiais“. Dažnai ir jie patys, paklausus, iš kur esi kilęs, atsako: iš marių dugno…
Namų, gimtųjų vietų netekimas „dugniečiams“ skaudžiai užgavo širdis, buvo tarsi tremtis. O dar persikėlimo sunkumai!
„Pagąsdino, kad griaus, jei nesikelsim“, – sakė Leonardas Kepežinskas iš Kampiškių.
„Vežėm (išardytus pastatus – red.) mašinom, traktoriais, arkliais. Už mašinas patys mokėjom. Dalį ant kalno parsivežėm, kluonus valdžia paėmė, sodus išrovė“, – pasakojo Kazimieras Vaičiulevičius iš Šilėnų kaimo.
O Milda Mildažytė-Kulikauskienė prisiminė: „Tėvai skaudžiai išgyveno išsikėlimą: kol vanduo kilo, jie iki paskutinės minutės stovėjo savo sodyboje.“
Gyvenimas dugne
Keldamiesi į naujas vietas gyventojai išsinešė ne tik svarbiausius buities daiktus, bet ir atsiminimus, pasakojimus, papročius, tradicijas, kurias puoselėja ir naujuose namuose.
Dabar „dugniečių“, kurie savo akimis regėjo, kaip Nemunas virto mariomis, kurie savo rankomis griovė ir vėl iš naujo statė namus, mažta, tačiau jų pėdos liko įspaustos ne tik marių dugne, bet ir šeimos istorijose.
Viena iš „dugniečių“ puoselėtų tradicijų – dainavimas. Jie turėjo ypatingą tradiciją – vasaros vakarais dainuoti sueidavo tik vyrai. Dainos ne tik padėjo apylinkių gyventojams ištverti ilgesį prarastai tėviškei, bet ir vėliau subūrė į folkloro ansamblį „Samylų senolės“. Šių moterų prisiminimuose gyva gimtųjų Šilėnų, Dvareliškių, Raguolių, Žiegždrių, Mozūrų ir kitų marių dugne likusių kaimų atmintis. Dėl unikalumo ansamblis įrašytas į Lietuvos nematerialaus kultūros pavaldo sąrašą.
„Dugnietės“ garsėjo ir audiniais – staklės dūzgė beveik kiekvienuose namuose. Beveik iki XX a. vidurio dabartinių Kauno marių apylinkėse žmonės vilkėjo namie austais drabužiais. O sovietmečiu moterys audė šilko skareles pardavimui. Jei tuometinė milicija nutverdavo audėją, konfiskuodavo ir skarutes, ir stakles. Deja, dabar moterys užmiršo austi.
Pažinti Nemuną, kaip žmoną
Nemunas anksčiau buvo vandeningas, tad buvo palankios sąlygos juo gabenti medieną, – ne tik valtimis. Dažnai buvo plukdomi sieliai. Vietiniai žmonės juos vadino „trioptais“.
Sielininkystė – viena seniausių panemuniečių profesijų. Nemunu mediena plukdyta nuo Viduramžių iki XX a. vidurio.
Nemuno vandenyse sielininkai sutikdavo nemažai kliūčių. Neišvengiamai tekdavo susidurti su seklumomis ir ypač pavojingais vandens slenksčiais – rėvomis. Panemuniečiai sakydavo: „Trioptininkai turėdavo pažinti Nemuną, kaip savo dešinę ranką, kaip žmoną“.
Rėva – sekli upės vagos vieta, susiformavusi iš susikaupusių upės sąnašų. Kiekviena rėva turėjo savo „charakterį“. Žmonės jas netgi vadino vardais: nesvetingai sielininkus prie Juodkošių pasitikdavo Guogos rėva, Kazokas ties Dabinta, Pasiutėlis prie Leonavo, Varna su varniukais ties Kampiškėmis… 1959 m. pastačius hidroelektrinę, Nemunas „atsikratė“ rėvų.
Nuo šiol šias istorijas ir dar daugiau galėsite sužinoti naujojoje lauko ekspozicijoje Duobakalnio stovyklavietėje. Stenduose yra QR kodai, kuriuos atvėrus, galima pasiklausyti „dugniečių“ dainų, pasakojimų ir legendų.
Dar daugiau sužinoti apie Kauno marias ir jų ekologiją bei dalyvauti edukacijose galima Kauno marių regioninio parko lankytojų centre, kuris smalsuolių patogumui vasarą dirba ne tik darbo dienomis pradedant antradieniu, bet ir savaitgaliais – šeštadieniais bei sekmadieniais.
