Okupacija dažniausiai apibūdinama kaip valstybės teritorijos arba kitokio politinio vientisumo užėmimas, valdymas ir kontrolė be teisėtos valdžios arba vietos gyventojų sutikimo. Tai gali įvykti įvairiais būdais, pvz., karinės intervencijos metu, pasinaudojant ginkluotėmis ar kita prievarta.
Okupacija dažnai yra tarptautinio konflikto rezultatas, kai viena valstybė kišasi į kitos suverenumą be teisėtos priežasties. Tokiu atveju tarptautinė bendruomenė gali nepritarti okupacijai ir teisiniu požiūriu palaikyti okupuotos teritorijos atstatymą valstybei, kurios teritorija buvo užimta.
Yra įvairių priežasčių, kodėl gali atsirasti okupacija, įskaitant teritorinius konfliktus, politines ambicijas, etninius skirtumus arba kitas geopolitines priežastis. Tarptautinė teisė ir organizacijos dažnai svarsto okupacijos atvejus ir stengiasi ginti valstybių suverenumą bei teisėtus gyventojų interesus.
-
Tarptautinė politika:
- Tarptautinės įsipareigojimai: Daugelis šalių yra susijusios su tarptautiniais įsipareigojimais, kurie gali būti pažeidžiami okupacijos metu. Tai gali turėti įtakos diplomatinėms santvarkoms ir tarptautiniams santykiams.
- Tarptautinė bendruomenė: Okupacija dažnai sukelia pasipiktinimą tarptautinėje bendruomenėje. Gali būti skatinami tarptautiniai spaudimai, sankcijos ar kitos priemonės, siekiant įtikinti okupuojančią valstybę atsisakyti užimtos teritorijos.
Okupacija
-
Politika okupuotoje teritorijoje:
- Valdžios legitimumas: Okupacija dažnai sukelia klausimus dėl valdžios legitimumo. Vietos gyventojai gali nepritarti okupuojančios valstybės valdžiai ir siekti savo politinio autonomiškumo ar nepriklausomybės.
- Antokupacinis pasipriešinimas: Vietos gyventojai gali organizuoti antokupacinius judėjimus, siekdami apginti savo politinius ir nacionalinius interesus. Tai gali įtraukti politinę opoziciją, pilietinės visuomenės grupes ar ginkluotus pasipriešinimo judėjimus.
-
Tarptautinė teisė:
- Okupacijos teisiniai aspektai: Tarptautinė teisė nustato tam tikras taisykles, kaip turi būti elgiamasi okupuojant kitos valstybės teritoriją. Pavyzdžiui, Ketvirtoji Ženevos konvencija nustato apsaugos normas okupuotos teritorijos civiliniam gyventojui.
- Atstatymo procesas: Tarptautinė teisė taip pat gali nurodyti, kaip turėtų vykti okupuotos teritorijos atstatymo procesas, siekiant grąžinti kontrolę teisėtai valdžiai.
Politinių aspektų sudėtingumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant okupacijos priežastis, tarptautinę įtaką, vietos gyventojų reakcijas ir geopolitinius santykius.
Lietuvos istorijoje yra kelios okupacijos, kurios turėjo didelį poveikį šaliai. Pagrindinės trys okupacijos buvo:
- Sovietų okupacija (1940 m.): 1940 m. birželio 15 d. Sovjetų Sąjunga, vadovaujama Stalino, įvykdė Lietuvos, taip pat ir kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos, okupaciją. Tai įvyko pagal Molotovo-Ribentropo paktą, pasirašytą tarp Nazių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Lietuva buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.Ši okupacija turėjo didelę įtaką politinei, ekonominei ir socialinei Lietuvos struktūrai. Sovietai įdiegė savo politinę sistemą, kolektyvizavo žemę, naikino privačią nuosavybę. Tai taip pat pasireiškė masiniu represijų banga, suimant, persekiojant ir žudant politinius priešininkus, inteligentiją ir kitus nepritariančius žmones.
- Nacių okupacija (1941-1944 m.): 1941 m. Vokietijos pajėgos užėmė Lietuvą, išvarydamos sovietus. Per nacių okupaciją buvo įvykdytas Holokaustas, per kurį žuvo tūkstančiai žydų. Nacių okupacijos metais buvo organizuojami pasipriešinimo judėjimai prieš nacių režimą.
- Sovietų okupacija (1944-1990 m.): Po Antrojo pasaulinio karo, sovietų pajėgos iš naujo užėmė Lietuvą ir likusias Baltijos valstybes, įtvirtindamos jas Sovietų Sąjungoje. Tai reiškė ilgalaikę sovietinę okupaciją. Šis laikotarpis buvo žymimas politine prievarta, represijomis, ekonomine priklausomybe nuo Maskvos ir nuolatiniu pasipriešinimu prieš sovietinę valdžią.