Birutės parkas
Jaukus poilsis Palangoje neįsivaizduojamas ne tik be jūros, bet ir be pasivaikščiojimo vienu iš gražiausių parkų Šiaurės Europoje – Birutės parku. Palangos perlu vadinama ši kurorto erdvė kasmet gražinama, kad taptų dar patrauklesnė poilsiautojams.
Birutės parkas įkurtas buvusio šventojo Birutės miško ir Birutės kalno teritorijoje. Peizažinio plano parko projektą grafų Tiškevičių užsakymu XIX amžiaus pabaigoje sukūrė garsus prancūzų architektas Eduardas Fransua Andrė.
Talentingai suprojektuotas parkas pasižymi didele vaizdų ir nuotaikų įvairove, su meistriškai išvedžiotais takais, aikštelėse įrengtais gėlynais. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki tol buvo kemsynais apaugusios pelkės. Grafų užsakymu šioje vietoje buvo iškasti tvenkiniai, o gruntas panaudotas būsimo dvaro pylimui. 1897 metais ant jo buvo pastatyti neorenesansinio stiliaus rūmai, kuriuose šiuo metu įsikūręs garsusis Gintaro muziejus.
Birutės parkas yra puiki vieta ramiam ir jaukiam šeimų poilsiui, todėl čia laisvalaikį mielai leidžia tėvai su mažyliais, jaunimas ir vyresni palangiškiai bei svečiai.
Tradiciškai triskart per savaitę – kiekvieną vasaros ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį -18.30 val. parko rotondoje susirenka pučiamųjų muzikos gerbėjai – profesionalus Palangos orkestras palangiškiams ir svečiams dovanoja nemokamus koncertus gamtos apsuptyje.
Kamerinės muzikos koncertų ciklas „Nakties serenados“ – dar vienas tradicinis, Palangą, Birutės parką bei Gintaro muziejų jau ne pirmą dešimtmetį garsinantis renginys.
Rugsėjį parkas pražysta naujomis spalvomis – čia rengiama šventė „Birutės parko diena“. Tai renginys, skirtas ramaus ir jaukaus poilsio gamtoje mėgėjams.
Palangos gintaro muziejus
Grafo Felikso Tiškevičiaus dvare Lietuvos dailės muziejui priklausantis Gintaro muziejus įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 d. Pačiame Birutės parko centre esančiuose didinguose rūmuose įrengtas muziejus – vienas lankomiausių šalyje.
Vieną gausiausių pasaulyje gintaro inkliuzų ir unikumų kolekciją turinčiame muziejuje iš viso yra virš 30 tūkst. eksponatų.
Pirmajame aukšte esančios rūmų erdvės lankytojus žavi atnaujintais istoriniais rūmų interjerais, pasakojančiais apie grafų Tiškevičių gyvenimą šiuose rūmuose. Palangos bei grafų Tiškevičių istorija besidomintiems lankytojams pristatomos autentiškai įrengtos erdvės: Holas, Renginių salė, Raudonasis salonas, Didysis salonas, Grafienės kabinetas, Mėlynasis salonas, Jaunojo grafo kabinetas, Mažasis salonas.
Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių, kitų Lietuvos didikų rūmų bei privačių kolekcijų. Interjerų ekspozicijos autorius – Romualdas Budrys.
Antrajame aukšte pristatoma unikali gintaro ekspozicija, kuri supažindina su gintaro susidarymu, prekybos keliais, gavyba, apdirbimu. Po 2015 m. renovacijos ji papildyta archeologiniais eksponatais, atnaujinta ir inkliuzų kolekcija. Lankytojai gali išvysti visiškai naują gintaro morfologijos ekspoziciją. Pirmajame aukšte į laikinas parodas kviečia Koplyčios parodų salė.
Jūros tiltas
Sunku įsivaizduoti Palangą be jūros tilto – tai vieta, traukianti kiekvieną, atvykusį į didžiausią šalies kurortą. Nuo tilto atsiveria nuostabus vaizdas į kopas, gelsvą paplūdimį ir beribius jūros tolius. Čia galima pasiklausyti jūros ošimo, žuvėdrų klyksmo, o vakare patogiai įsitaisyti ant suolelių ir su Jums brangiais žmonėmis pasimėgauti paskutiniais į jūrą besileidžiančios saulės spinduliais.
XIX a. pabaigoje Palangą valdę grafai Tiškevičiai sumanė statyti prieplauką laivams, kurie gabentų grafų plytinėje gaminamas plytas. Prieplauka buvo pastatyta 1884 – 1888 metais, nuo jos į Klaipėdą bei Liepoją kursuodavo laivas „Phoenix“’. Vėliau, plytų eksportui nepasiteisinus, šiuo laivu buvo pradėti plukdyti keleiviai. Tačiau po audrų prieplauką užnešdavo smėlis ir ilgainiui buvo suprasta- tiltas laivybai netinka.
Nuo 1892 metų jūros tiltas tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį, tad 1998 metais pastatytas naujas tiltas ant betoninių polių, kurio ilgis – 470 metrų.
Skvere prie jūros tilto 1961 metais buvo pastatyta dar vienu kurorto simboliu tapusi skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (skulptorė – N. Gaigalaitė).
Birutės kalnas
Vaikščiodami po vieną gražiausių Palangos vietų – Birutės parką – būtinai aplankykite Birutės kalną. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusį, legendomis apipintą Birutės kalną, nuo kurio atsiveria gražus reginys į ošiančią jūrą.
Gamtos apsuptyje ne tik puikiai praleisite laiką, bet ir mintimis persikelsite į gilią senovę – žmonės gyveno čia labai seniai, tai patvirtina faktas, kad kalne rasta I tūkstantmečio keramikos. Kuršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė. Birutės kalne pilis ir alkas yra buvę dar X-XIII amžiais, kalno papėdėje buvo kaimelis. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kuri tikriausiai kovų su kryžiuočiais metu buvo sudeginta.
Vėliau čia buvo įrengta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija. Ši šventvietė siejama su vaidilutės Birutės, kunigaikščio Kęstučio žmonos ir Vytauto motinos, vardu. Ji, kaip pasakojama, čia gyveno, kūreno šventąją ugnį ir po mirties buvo čia palaidota.
1898 m. Birutės kalno viršūnėje pagal architekto K. Majerio projektą buvo pastatyta neogotikinio stiliaus koplyčia. 1976 m. koplyčia buvo papuošta vitražais, kurių autorius – dailininkas L. Pocius.
Palangos kurorto muziejus
Idėja kurti Palangos krašto muziejų gimė dar praėjusio šimtmečio pradžioje. Bendraminčių, susibūrusių į „Palangos mylėtojų draugiją“, susirinkimų metu. Šiek tiek vėliau, pasirodžius I. Končiaus ir V. Ruokio knygai „Palangos kraštas“, ši mintis dar labiau paplito. Vis garsiau ir dažniau buvo kalbama apie būtinybę Palangai turėti savo krašto muziejų.
Nuo 1967 m. patvirtinus kultūros apsaugos įstatymą ir visoje šalyje suaktyvėjus kraštotyrinei veiklai, Palangoje aktyviai pradėjo veikti LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, kurios pirmininke tapo į pensiją išėjusi lietuvių k. mokytoja Emilija Adiklienė. Ji su bendraminčiais kraštotyrininkais rengdavo įvairius susibūrimus, kuriuose buvo pasakojami reikšmingiausi su Palanga susiję įvykiai ir pristatomos ryškiausios asmenybės, prisidėjusios prie Palangos miestelio puoselėjimo. Vienas iš pačių svarbiausių ir ilgiausiai trukusių kraštotyros draugijos darbų buvo eksponatų būsimam muziejui rinkimas.
Nors palangiškiai kraštotyrininkai nuolat varstė valdininkų duris, bet išspręsti pagrindinės muziejaus neįkūrimo priežasties vis nepavykdavo. Muziejui ilgą laiką nebuvo rastos tinkamos patalpos. Dėl šios priežasties kraštotyrininkų surinkti eksponatai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Netgi kurį laiką saugomi rūsiuose. Tik 1982 m. 2044 palangiškių surinkti eksponatai buvo perduoti tuometiniam LTSR Istorijos-etnografijos muziejui, kuris ruošėsi įkurti savo filialą Palangoje. Deja, 1989 m. birželio 7 d. buvo atidarytas ne Palangos miesto etnografijos ir istorijos muziejus, bet Jono Šliūpo memorialinis muziejus. Taip Palanga vėl liko be savo miesto muziejaus ir, galima sakyti, prarado beveik 20 metų kraštotyrininkų rinktus eksponatus.
Ir nors nuo Palangos krašto muziejaus kūrimo vizijos pradžios praėjo bene visas amžius, tačiau Palanga gali pasidžiaugti, kad po ilgų ieškojimų, kur turėtų įsikurti muziejus, buvo priimtas sprendimas jį įkurdinti istorinę reikšmę kurortui turinčioje viloje „Anapilis“. 2013 m. Palangos miesto savivaldybės taryba patvirtino Palangos kurorto muziejaus steigimą ir jo nuostatus. 2014 m. pradžioje, muziejuje pradėjo dirbti muziejininkai.
Antano Mončio namai – muziejus
Apsilankymas A. Mončio namuose – muziejuje įspūdį paliks ne tik meno mėgėjams, bet ir vaikams. Kodėl? Vykdant menininko valią, čia lankytojai skulptūras gali liesti rankomis!
Lietuvos menininkas, skulptorius modernistas A. Mončys gimė Mončių kaime, Kretingos rajone. Antrojo pasaulinio karo audrų nublokštas į Vakarus, gyveno ir kūrė Prancūzijoje.
Muziejaus antrajame aukšte eksponuojami po menininko mirties Lietuvai padovanoti darbai- per 200 skulptūrų, piešinių, grafikos darbų, koliažų, švilpių, kaukių. Pirmasis muziejaus aukštas veikia kaip parodų salė su nuolat besikeičiančia ekspozicija.
Palangos kurhauzas
Kurhauzo – kurorto simbolio – istorijos pradžia siejama su grafų Tiškevičių dinastija. Grafas J. Tiškevičius maždaug 1877 m. dabartinių Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių kampe pastatė erdvų restoraną, kuris netrukus buvo išplėstas bei čia įkurtas pirmasis kurorto viešbutis. Kurhauzas tapo populiaria ir mėgiama poilsiautojų susibūrimo vieta, nes čia veikė ne tik restoranas, bet ir skaitykla, buvo įrengta biliardo, kitų žaidimų salė. Šiame pastate taip pat vykdavo šokiai, buvo rengiami spektakliai, koncertai. Taip Kurhauzas tapo besikuriančio kurorto širdimi. Kurhauzo pirmajame aukšte veikė informacinis biuras, buvo renkama kurorto rinkliava. 1910 m. prie Kurhauzo buvo iškastas 230 m gylio artezinis šulinys, kuris aprūpino kurortą geresniu geriamuoju vandeniu.
Palangos simbolis sudegė 2002 m. rugpjūčio 25 d., jo restauracija pradėta 2012 m. gegužės 30 d. Per metus atstatyta mūrinė Kurhauzo dalis, pagal išlikusią medžiagą atkurti autentiški Kurhauzo lipdiniai, paklotas ąžuolinis parketas, sienas papuošė tapetai – tokie, kokie dabino Kurhauzą ir grafų Tiškevičių laikais. Didžiąją Kurhauzą salę papuošė XVIII a. pabaigos sietynas.
Grafų Tiškevičių alėja
Daugiau nei prieš 120 metų grafo Juozapo Tiškevičiaus sukurta autentiška alėja buvo pirmasis Palangos parkas ir tuometis kurorto centras. Šiomis dienomis pasivaikščiojimams skirta alėja tęsiasi nuo Kurhauzo iki Kęstučio gatvės, einant šiuo taku taip pat galima užsukti į Palangos koncertų salę ir sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Palangiškių ir miesto svečių pamėgta Grafų Tiškevičių alėja tapo populiaria pasivaikščiojimų ir pasimatymų vieta.
Rekonstruotoji Grafų Tiškevičių alėja tarsi perkelia į praeitį – ši viešoji erdvė alsuoja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dvasia. Atnaujinta alėja – palangiškių padėka kurorto įkūrėjams grafams Tiškevičiams. Todėl ne atsitiktinai alėją puošia dvi skulptūrinės kompozicijos, kurias sudaro bronzinės skulptūros „Grafienė Antanina Sofija Loncka – Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“. Kompoziciškai šios dvi skulptūros sudaro vieną kūrinį, apjungiantį alėjos dalį, patenkančią į Palangos Kurhauzo pastato vertybės teritoriją. Jų kūrėjai – skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektė Snieguolė Stripinienė.
Skulptūrų kompozicijas jungia dekoratyvi, nerūdijančio metalo juosta grindinyje, kurioje pasikartojančiu ritmu išgraviruotas Tiškevičių giminės šūkis lotynų ir lietuvių kalbomis „Deligas quem diligas“ ir „Išsirink, ką myli“.
Grafų Tiškevičių alėją taip pat puošia originalūs retro stiliaus šviestuvai, grindinys bei mažoji architektūra.
Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia ir apžvalgos aikštelė
Prieš daugiau nei šimtą metų statyta Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo neogotikiniu grožiu ir didybe traukia kone kiekvieno praeivio žvilgsnį. Užsukus į vidų, taip pat yra kuo pasigrožėti: įspūdinga sakykla ir trys meniški altoriai, kuriuos puošia bareljefai, yra padaryti iš marmuro, atvežto iš Prancūzijos. Centriniame altoriuje yra jau XVII amžiuje minimas Dievo Motinos Marijos paveikslas. Kiti du mediniai altoriai, esantys šoninėse navose, yra perkelti iš ankstesnės medinės bažnyčios.
Pirmoji nedidelė medinė katalikų bažnyčia karalienės Onos Jogailaitės rūpesčiu Palangoje buvo pastatyta apie 1540 m. Kita kryžiaus formos su bokštu ir varpine bažnyčia tuomečių Lietuvos valdovų iniciatyva buvo pastatyta 1590 m.
1767 metais medinė bažnyčia vėl buvo perstatyta ir išstovėjo 140 metų. 1897 metais pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą šalia senosios medinės buvo pradėta statyti nauja neogotikinio stiliaus bažnyčia. Statybos darbus visapusiškai finansavo grafas Feliksas Tiškevičius. 1907 metais, baigus mūrinės bažnyčios statybos darbus, pirmieji mediniai maldos namai buvo nugriauti.
Rugpjūčio 15 d., minint Švč. M. Marijos Ėmimą į dangų, vyksta didieji metiniai tituliniai atlaidai, o artimiausią sekmadienį po Žolinės Palangoje švenčiami šv. Roko atlaidai.
Skulptūra „Žvejo dukros“
1982 metais kopose, ties Šventosios uosto vartais, pastatyta įspūdinga 4 metrų aukščio skulptūrinė kompozicija „Žvejo dukros“ – tai trys į jūra žvelgiančios ilgaplaukės merginos, laukiančios iš žvejybos sugrįžtančio tėvo.
Iliuzijų namas Eureka – magiškos paslaptys ir fizikos dėsniai Palangos centre
Unikalūs ir interaktyvūs eksponatai, visame pasaulyje garsios iliuzijos, dar nepatirti kūno pojūčiai, galimybė pasidaryti unikalias optinės iliuzijos nuotraukas, edukaciniai užsiėmimai – visa tai galite patirti ne kur kitur, o pačiame Palangos centre įsikūrusiame name „Eureka“. Tai net trijų aukštų pramogų erdvė, kurioje eksponuojama daugiau nei šešiasdešimt įvairiausių įdomybių.
Pirmasis ir antrasis muziejaus aukštai – pramoginiai. Čia gausu įvairiausių eksponatų, kurie palieka neišdildomą įspūdį tiek vaikams, tiek suaugusiems: nuo didelio veidrodžių labirinto, 3D paveikslų iki apversto kambario, iliuzijos „galva lėkštėje“ ar vinių kambario – išties unikali patirtis. Tik nepamirškite pasiimti savo fotoaparato ar telefono – garantuojame, jog galėsite pasidaryti išskirtinių nuotraukų.
Daugiau informacijos: Iliuzijų namas „Eureka“ įsikūręs adresu: J. Basanavičiaus g. 24 A, Palanga, +370 685 34244, info@namaseureka.lt
https://www.namaseureka.lt/
https://www.facebook.com/IliuzijuNamasEureka
Žemaičių alka
Viešėdami Šventojoje būtinai apsilankykite Žemaičių alkoje, įsikūrusioje ant kopos netoli sveikatos centro „Energetikas“, Jonpaparčio gatvės pabaigoje. Tai 1998 m. atstatyta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija, XV a. stovėjusia ant Birutės kalno Palangoje.
Atstatant pagonišką šventvietę, Žemaičių alkoje buvo pastatyti tautodailininkų išdrožinėti mediniai stulpai, kiekvienas jų atitinka baltų mitologijos dievų ir deivių vardus: Perkūnas, Aušrinė, Žemyna, Austėja, Ondenis, Patrimpas, Patulas, Velnias, Leda, Saulė ir Mėnulis.
Saulei leidžiantis į jūrą, žvelgiant į stulpų metamų šešėlių išsidėstymą galima apskaičiuoti iš pagonybės laikų atėjusias kalendorines šventes. Dabar čia švenčiamos pagoniškos šventės.
Beždžionių tiltas
Tai svyruojantis, kabantis tiltas per Šventosios upę, dažnai vadinamas Šventosios simboliu. Tiltas pastatytas 1973 metais.
.