Važiuodami per Kuršių neriją, galite stebėti vieną po kitos dygstančias nendrines skulptūras Gintaro įlankoje. Per daugiau nei du dešimtmečius menininkų kuriamos kompozicijos iš marių pakrantėje augančių nendrių tapo neatsiejama šios istorinės vietos dalimi. Kiekvienos vasaros pradžioje skulptūros papuošia įlanką ir džiugina mus visą šiltąjį sezoną, o rudens lygiadienio metu yra iškilmingai sudeginamos, taip pažymint perėjimą į naują – ramybės laiką – gamtoje.
Kasmet ieškant naujų kūrybinių sprendimų, stengiamasi nustebinti lankytojus, kad norėtųsi kuo dažniau čia sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir išgirsti, ką pasakoja vietos dvasia. Pati Kuršių nerija yra labai dinamiška, besikeičianti – kiek beapsilankysite, ji bus vis kitokia. Šį kismą padiktavo smėlio pusiasalyje karaliaujančios gamtos jėgos. Čia gyvenantiems žmonėms per amžius teko su jomis kovoti, bet šįkart nusprendėme padaryti atvirkščiai – stichijas pasitelkti į pagalbą, susidraugauti su jomis. Skulptūros įdomiausiai atrodys siaučiant vėjui, pakilus audrai, o gerai įsiklausę, gal net išgirsite jas! Pasikinkiusios vėją, skulptūros atgyja, prabyla. Tik vakar Gintaro įlankoje „šaknis įleido“ pirmieji du kūriniai, netrukus prie jų prisijungs trečiasis. Trumpai pristatome jau sukurtas skulptūras ir jų autorius:
Arvydas Ališanka „Juodkrantės viesulas“:
Šiam kraštui būdingas siautėjantis vėjas. „Juodkrantės viesulas“ susiformavo Juodkrantės Gintaro įlankoje. Įsisukusios, įsipynusios nendrės virsta vertikaliu sūkuriu ir juda taip, kaip būdinga sūkuriams – prieš laikrodžio rodyklę. Pučiant stipriam vėjui, galima jį išgirsti – skulptūra suskamba vėjo varpais. Šiuos varpus sukonstravo pajūrio gamtos įkvėptas muzikos kūrėjas Linas Švirinas. Per rudens lygiadienį „Juodkrantės viesulas“ virs ugnies kolona ir iškeliaus į dausas.
Kazys Venclovas „Pamariais su vėjeliu“:
Beprotiškai smagu lėkti pajūriu ar pamariu su vėjeliu. Prieš vėją – ne taip smagu, bet gyvenimas kupinas įvairių spalvų… Kuršių nerija ir dviratis – neatsiejami dalykai. Ne veltui ši tema kelia tiek nostalgiškus čia prabėgusių vasarų prisiminimus, tiek audringas emocijas. Ramų, šiltą vakarą ar rūku apsigaubusį rytą lėtai pamariu riedantis dviratininkas ilgesingai žvelgs į tolį, o vos pakilęs stipresnis vėjas, ims sukti ratus ir nešti jį ten, kur laukia beprotiški nuotykiai.
Su nekantrumu laukiama trečiosios, menininko Tautvilo Povilionio kuriamos skulptūros…