Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID) parengė edukacinių videopasakojimų ciklą „Dvarų dėlionė“, kuriame savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai bei architektūrologai, pristato skirtingus dvaro funkcionavimo aspektus. Trečioje ciklo dalyje architektūrologė, medinių dvarų tyrinėtoja dr. Dalė Puodžiukienė kviečia susipažinti su ūkiniu Lietuvos dvarų korpusu, vadinamuoju palivarku.
Siekdami pažinti dvarų kultūrą, bajoriškosios kasdienybės ypatumus, įprastai žmonės renkasi pasakojimus apie rūmų gyvenimą, o atvykę apžiūrėti išlikusių ansamblių retai kada išeina už reprezentacinio kiemo ribų. Vis dėlto, dvaras nebuvo tik jo šeimininko gyvenamoji sodyba, rezidencija. Tai sistema, turėjusi daug sudedamųjų.
Dvaro valdą sudarė miškai, vandens telkiniai, miesto ar miestelio žemė, valstiečių ir palivarko žemė, bajorkaimiai. Ir visa buvo tarpusavyje susiję. Tad tam, kad geriau suprastume, kaip dvaras veikė, funkcionavo, būtina kalbėti ir apie šiuos jo elementus. Šį kartą apie dvaro ūkinį korpusą – palivarką.
Ūkio dalis galėjo glaustis prie reprezentacinės zonos arba būti nuo jos gerokai nutolusi. Pavyzdžiui, XVIII a. būdingi už sodų, vandens tvenkinių, toliau nuo pagrindinio kiemo nutolę palivarkai.
XIX a., kai grūdai, gyvulių mėsa, gaminami ir eksportuojami sūriai tapo pagrindiniu pelno šaltiniu, palivarkas natūraliai priartėjo prie sodybos. Paprastai pagrindinį dvaro kiemą juosdavo kelias, alėja, o už jos būdavo įkuriamas pagrindinis palivarkas. Panaši struktūra išsilaikė iki pat XX a. pradžios.
XIX a. II pusė – didžiųjų iššūkių metas. Lietuvos dvarams teko atlaikyti baudžiavos panaikinimą, o netrukus ir posukilimines represijas. Visa tai neišvengiamai veikė dvaro ūkį, ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių pavyko toli gražu ne visiems.
Šioje videopasakojimo „Dvarų dėlionė“ dalyje daugiau sužinosite, kaip atrodė palivarkas, kas jame gyveno, kokie procesai ten vyko bei ką gamino dvaro bravoras.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
Lietuvos dailės istorikų draugijos informacija