Druskininkų miestui vardą davė druska – viena brangiausių ir būtiniausių senovės prekių. Žinoma, kad druska buvo garinama čia jau XIV amžiuje, o jos gavyboje dirbę žmonės buvo vadinami druskininkais.
Tačiau su laiku įsitikinta, kad Druskininkų sūrūs vandenys mažai tinkami valgomosios druskos gavybai. Gražių rožinės spalvos kristalų prekybai susidarydavo per mažai. Atsitiktinumas lėmė, kad su laiku vietos gyventojai sužinojo apie visiškai kitokią vietinio vandens savybę: stebuklingas gydymo galias. Taip prasidėjo tikra Druskininkų istorija…
Senoliai pasakoja, kad pirmas ligonis, pasveikęs Druskininkuose sūrių vandenų dėka, buvo… arklys. Sulysusį ir šlubuojantį gyvulį šeimininkas nuvarė į Nemuno upės pakrantę nugyventi paskutines dienas. Visų pamirštas arklys braidžiojo negyvenamose sūriose pelkėse, semdamasis iš jų jėgų ir sveikatos. Užsukęs prie Nemuno po kelių mėnesių, šeimininkas netikėtai vėl sutiko savo arklį: tas buvo visiškai pasveikęs.
Tiesa tai ar išmislas, kaip pasakytų dzūkai, nesužinosime, bet žinome vieną: XVIII amžiuje vietiniai „druskininkai“ jau gerai žinojo, kaip pritaikyti gausius sūrymo telkinius. Labiausiai išgarsėjo liaudies gydytojas Sūrutis, tris sezonus iš eilės gydęs savo pacientą mineralinėmis voniomis. Nors Vilniaus gydytojai laikė jo ligą nepagydoma, pacientui, žinomam ano meto Lietuvos istorikui Teodorui Narbutui, Druskininkų vonios padėjo atsistoti ant kojų. Savo straipsniuose Narbutas išgyrė Druskininkus iki debesų.