Rietavas – miestas Žemaitijoje, Telšių apskrityje, 25 km į pietus nuo Plungės. XIX a. Rietavas buvo svarbus švietimo centras, kadangi 1812–1909 m. jis priklausė Oginskiams, puoselėjusiems kultūra ir švietimą. Oginskių šeimai Rietave rasite muziejų, rūmus ir ne vieną svarbią Lietuvos istorijai vietą. Aplankyk Rietavą.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus
Pirmuosius muziejinių vertybių suvokimo orientyrus Rietavo istorijoje suformavo kunigaikščiai Oginskiai. XIX amžiuje paskutinę šios giminės rezidenciją Rietave išgarsino ne tiktai unikalių socialinių reformų, švietimo, kultūros, mokslo, technikos naujovių proveržis, bet ir puikūs meno kūrinių, archeologijos, senovinių ginklų, muzikos instrumentų rinkiniai, puošniai įrištų muzikinių natų, partitūrų kolekcija, turtinga dvaro biblioteka…
Mykolinės – tradicinė Rietavo miesto šventė
Šimtametes tradicijas turinti šventė ir mugė atkurtos 2001 m. ir kasmet rengiama Rietavo parke paskutinį rugsėjo savaitgalį.
Kaip ir senais laikais, taip ir šiandien Mykolinių turguje didžiausią paklausą turi pieno produktų gamintojai, ypač sūrininkai. Jie ne tik parduoda šviežią, sveiką, ekologišką iš vietos produktų pagamintą produkciją, bet ir yra puikūs savo amato meistrai, konsultantai, pasakoriai.
Lopaičių piliakalnis, šventvietė, šaltinis
Tai didžiausia Lietuvoje senoji šventykla po atviru dangumi. Spėjama, žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies Tvarrmenės, prie kurios yra karaliaus Mindaugo sužeidimo vieta. Tai istorinis kompleksas, kurį sudaro: piliakalnis, spėjama senovės žemaičių šventvietė, mitologiniai akmenys, šaltinis. Dar kartais piliakalnis vadinamas Leibiške arba Tverų piliakalniu. Vakariniame piliakalnio šlaite rasti keramikos dirbiniai, kurie yra I tūkst. po Kr. Taip pat spėjama, kad čia yra buvusios žynių valdos, tai leidžia teigti tokie faktai, kaip rasti Lopaičių akmenų dariniai, kurie gali būti susiję su sena religija ir papročiais. Labiausiai turistus čia traukia: observatorija (tai nedidelė dauba, kuri sudaro lygų apskritimą ir turi šlaituose išlikusius įvairaus dydžio akmenis), šaltinis (manoma, kad šio šaltinio vanduo turi gydančių savybių), norų akmuo (savo atsivežtą akmenuką padeda ant šio didelio akmens ir tikimąsi, kad noras išsipildys), vaisingumo akmuo (tai akmuo ant, kurio atsisėdus ir paprašius žmonės tikisi sulaukti šeimos pagausėjimo).
Ruškio landšaftinis kraštovaizdžio draustinis
Siekiama išsaugoti vakarų Žemaičių aukštumai būdingą kraštinių moreninių darinių landšaftą. Draustinyje įrengta poilsiavietė, yra ežeras, kurio vanduo yra minkštas ir tamsiai rudos spalvos, vietiniai sako, kad tas vanduo gali išgydyti kai kurias ligas.
Aukštojo (Tyro) telmologinis draustinis
Žemaičių aukštumos, takoskyros pelkių kompleksas su retų ir nykstančių augalų bei gyvūnų buveinėmis – saugomos čia. Paukščiai – vertingiausi gyventojai. Pelkės yra įtrauktos į „NATURA 2000“, Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą. Įrengtas apžvalgos bokštelis ir pažintinis takas.
Rietavo Šv Arkangelo Mykolo bažnyčios statinių ansamblis
Oficialus pirminis dokumentas, kuriame paminėta Rietavo bažnyčia, yra didžiojo kunigaikščio Zigmanto III Vazos 1596 m. balandžio 28 d. privilegija, patvirtinanti tuometinio Rietavo žemių laikytojo Leono Sapiegos fundaciją Rietavo bažnyčiai.
1721 m., padedant Rietavo seniūnui Mykolui Sapiegai, buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, stovėjusi net 130 metų.
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1853 m. pradėta statyti kunigaikščio Irenėjaus Oginskio, dvaro rūmų centrinėje ašyje, nugriautos medinės bažnyčios vietoje. Statyba tęsėsi 21 metus. 1853-06-09 žemaičių vyskupas M. Valančius pašventino kertinį bažnyčios akmenį. 1863 m., mirus fundatoriui Irenėjui Oginskiui, bažnyčios užbaigimo darbus perėmė žmona Olga ir sūnūs Bogdanas bei Mykolas. 1874 m. bažnyčia buvo užbaigta ir konsekruota. Rietavo bažnyčia XIX amžiuje buvo laikoma gražiausia šventove Žemaičių vyskupystėje. Pastatyta prie centrinės miestelio aikštės, bažnyčia formuoja jos planą bei erdvę. Tai lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė, su pusapskrite apside bažnyčia. Vidus trijų navų, jas dengia kryžminiai skliautai. Pagrindinis altorius yra baltojo marmuro, santūrių neoromaninių formų. Presbiterijos kairėje sienoje įkomponuotos portretinės epitafijos – Olgos Oginskienės (1819–1899) ir Irenėjaus Oginskio (1808–1863).
Rietaviškių vadinama „baltąja gulbe“, ji ir šiandien yra vienas pagrindinių dvasinės bei estetinės traukos centrų. Čia, Rietavo bažnyčioje, 2008 m. rugsėjį buvo surengtos iškilmės, per kurias Didžiojoje Britanijoje gyvenančiam M. K. Oginskio dukters Amelijos provaikaičiui kompozitoriui Ivui Zaluskiui ir Rietavo poetei Birutei Lengvinienei buvo suteikti Rietavo garbės piliečių vardai.
Rietavo dvaro sodybos ansamblis
Rietavo dvaro sodyba – pereinamojo iš klasicizmo į istorizmą laikotarpio architektūros ansamblis, išskirtinas savo monumentalumu, išlikusių statinių gausa, kompozicija, vienu didžiausių Lietuvos parku. Tai – ansamblis turintis, ne tik architektūrinę, bet ir istorinę vertę, kaip paminklas grafams Oginskiams, naujų, pažangių mokslo, kultūros ir technikos idėjų skleidėjams.
Yra įrašytas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jam priklauso: parkas, oficina, tvoros fragmentai, Baltieji ir Raudonieji vartai, arklidės, muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, alaus darykla – skalbykla, mauzoliejinė koplyčia, sargo namas, du namai, kurių vienas vadinamas „kryžaunia“, kapinės.
Rietavo parko Raudonieji vartai
XIX a. viduryje pastatyti Raudonieji vartai, esantys pietinėje teritorijos dalyje, prie sargo namo, buvo pagrindiniai įvažiavimo vertai. Juos sudaro 2 masyvūs stačiakampio formos mūro stulpai – pilioriai, kuriuose įrengti praėjimai pėstiesiems – varteliai. Stulpus vainikuoja profiliuotas lietas betoninis karnizas, laiptuotu viršumi, kuris kartu yra liūtų skulptūrų postamentas. Vartų kompoziciją užbaigia naujos (pagal originalą, esantį „Alkos“ muziejuje) liūtų skulptūros. Metaliniai ažūriniai vartai ir varteliai pagaminti dabar.
Rietavo parko Baltieji vartai
Šalutiniai įvažiavimo vartai, vadinami Baltaisiais, statyti XIX a. viduryje. Po 1927 m., nugriovus rūmus, šie vartai tapo pagrindiniais įvažiavimo vartais. Iš dvaro pusės – pietiniame stulpe – stačiakampėje nišoje įmūryta granitinė plokštė su užrašu: „Garbusis svety, tebūnie tau ir tavo tėviškei pagarsinta: 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija Rietavas–Palanga. 1892 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje elektrinė. Tai kunigaikščių Oginskių darbai Rietavui ir Tėvynei. 1992“. Virš užrašo įkomponuota žalvarinė bareljefo plokštė, užrašas išdėstytas ratu: „Lietuvos elektrifikacijos šimtmetis 1892 Rietavas 1992“. Virš jo – atskirai įmontuota žalvarinė plokštė su liūtu ir simboliu (liūtas iš Oginskių antkapinio herbo). Viršų puošia dvi betoninės, bronza dažytos liūtų skulptūros. Išlikęs vienas apiręs liūto originalas yra Telšių „Alkos“ muziejuje. Šiaurinio stulpo rytiniame fasade žemai įkomponuota granitinė plokštė su užrašu: „Liūtų skulptūrų atstatymą rėmė akcinės bendrovės: Lietuvos elektrinė, Lietuvos energija, Mažeikių elektrinė, Rytų skirstomieji tinklai, Vakarų skirstomieji tinklai. 2002 balandžio 17 d.“.
Paminklas Kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui ir jo palikuoniams-250 metų
Bene didžiausias kunigaikščių Oginskių giminės nuopelnas – per du šimtus metų puoselėjamos kultūros tradicijos. Užsitraukęs caro nemalonę Mykolas Kleopas Oginskis 19-ojo amžiaus pradžioje prieglobsčio ieškojo Rietave. Sumanus diplomatas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, M. K. Oginskis šiandien dažniausiai atsimenamas kaip kompozitorius.
Jo sūnus Irenėjus Oginskis, gyvendamas Rietave, rėmė Lauryno Ivinskio lietuviškų kalendorių, Simono Daukanto, vyskupo Motiejaus Valančiaus knygų leidybą. Anūkas Bogdanas Oginskis Rietave įkūrė pirmąją muzikos mokyklą, turėjo simfoninį orkestrą.
2015 rugsėjo 26 d. atidengtas. R. Midvikis skulptūroje įamžino granite iškaltą Oginskių herbo heraldinį simbolį – leliją.
Daugiau lankytinų vietų Rietave: https://www.veik.rietave.lt/profiliai/lankytinos-vietos
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.